Gegužės 1-oji – darbo žmonių šventė, kurios niekas nešvenčia

 (864)
Jau kelis metus kalbame apie Vasario 16-osios šimtmetį: kaip čia ko nepražiopsojus, kaip čia geriau pasiruošus, kaip čia šventę padarius nepaprastą. Ir panašu, kad daugeliui tai bus tikrai didelė šventė. Man – irgi.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Šiandien – Gegužės 1-oji. Rašau iš didžiosios raidės, nes, kaip teigia kalendoriai, tai yra šventė. Šventė? Kokia šventė? Keista šventė, kurios nei šimtmečio 1986-ais, nei 130-čio pernai niekas neminėjo.

Nemažai daliai žmonių visos šventės yra vienodos – nereikia eiti į darbą ir galima paūžti (užkąsti ir išgerti). Tačiau yra žmonių, kuriems šventė yra Kalėdos, Velykos, Vasario 16-oji. Šventė ne todėl, kad galima neiti į darbą, užkąsti ir išgerti: šventė yra sieloj, širdy.

Visiška mistika yra Gegužės 1-oji. Kam Gegužės 1-oji yra šventė? Ir kodėl turėtų būti? Kas gi galų gale yra šventė?

Žodynuose rastume paaiškinimų, kad šventė – tai „džiaugsmo ir iškilmingumo diena dėl ko nors; ne darbo diena.“ Kaip gi iš tokių pozicijų atrodytų Gegužės 1-oji? Ne darbo diena? Taip! Džiaugsmo? O kaipgi – juk į darbą eiti nereikia! Iškilmingumo? Kokio dar iškilmingumo?.. Aiškumo nepadaugėjo. Kreipkimės į „Vikipediją“. Pastaroji rašo, kad Gegužės 1-oji – „Tarptautinė darbo diena“.

Istorijos pradžia – 1886 metai, Čikaga. 1889 m. Paryžiaus 2-asis tarptautinis kongresas paskelbė gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena. Lietuvoje ši šventė pradėta švęsti sovietų okupacijos metais, todėl atgavus nepriklausomybę, šventės buvo atsisakyta. Ji vėl sugrąžinta 1996 metais (tik ar ji švenčiama?). Organizatorių teigimu, dabar „Tarptautinės darbininkų šventės metu siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata“. Kokios skurdžios svajonės! Kur čia džiaugsmas ir iškilmingumas? Greičiau didžiulė neganda, kai iš nevilties belieka tik užkąsti ir išgerti. O kieno priedermė yra „atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata“? Ar tai vyksta automatiškai?

Dabar mes darbą suvokiame, kad eina stažas pensijai, kad turime į darbą nepavėluoti, kad gauname algą ar atlyginimą. Net ir tokį darbą mes sunkiai gauname, o gavę – laukiame-nesulaukiame darbo dienos pabaigos, savaitgalio, atostogų, pensijos... Kodėl? Ar darbas yra prakeiksmas?

Sakoma, kad Kūrėjas mus sukūrė pagal savo pavyzdį. Pirmiausia tai reikštų, kad ir mes turėtume būti kūrėjai. Visai ne būtinai dailininkai ar kompozitoriai. Nebūtina būti menininku – ir sodininkas, ir mūrininkas, mėgstantys savo darbą dirba kūrybinį darbą. Toks darbas žmogui yra būtinas kaip oras ar vanduo. Vaikai yra to įrodymas. Dar nemoka kalbėti, o jau dirba-kuria. Čia tik mes, suaugusieji, manome, kad vaikas žaidžia, t.y. daro niekus, kuriuos bet kada galime grubiai nutraukti. Bet tada vaikas prapliumpa verkti, nes iš jo atėmė patį svarbiausią jo poreikį – dirbti-kurti. Tik prisiminkite, kaip pasijausdavome (kai mums buvo penkeri-septyneri), kai mūsų žaidimą be ceremonijų nutraukdavo tėvai – „Gana niekais užsiiminėti, pietūs ant stalo!“... Kokie pietūs! Mes juk dirbame!

Dirbome ne dėl stažo, ne dėl uždarbio. Mes kūrėme! Mes to nežinojome, bet tai buvo mūsų dvasios penas. Deja, artėjant 131-oms Gegužės 1-osios, Tarptautinės darbo dienos, metinėms, darbas tik retam maitina dvasią ir dažniausiai vos ne vos – kūną.

Buvo pas mus Lietuvos Demokratinė darbo partija, Lietuvos darbo partija, kurių jau patys pavadinimai teigė, kad darbas yra pagrindinis jų veiklos prioritetas. Dar tebeegzistuoja Lietuvos Socialdemokratų partija, kuri vis primena, kad pirmiausia – žmogus. 60 proc. nepriklausomybės laikotarpio šios partijos buvo valdančiosios. Darbo žmonės tuo metu bėgo ir vis labiau bėga iš Lietuvos.

Nenoriu pasakyti, kad kokios nors kitos partijos sprendė šį klausimą. Kaip sakė A. Einšteinas, „Jei nežinai, kur eini, greičiausiai nueisi ne ten.“ Tai puikiai apibūdina Lietuvos situaciją. Jokiose ateities Lietuvos vizijose nėra kalbama, kad darbas yra pagrindinis žmogaus poreikis. Ne darbas dėl stažo ar dėl uždarbio, bet darbas kaip dvasios penas, kaip pagrindinė žmogaus priedermė: ne vartoti, bet kurti. Gryniausia demagogija yra verslininkų teiginiai, kad „mes kuriame darbo vietas“. Būtent iš tokių darbo vietų žmonės ir bėga su viltimi susirasti darbą, kuriuo gal bent dalinai galima džiaugtis ne dėl uždarbio, o dėl paties darbo. Makroekonominiai rodikliai auga, o žmonės bėga...

Ar gali tokia padėtis praeiti savaime, kaip praeina sloga?

Koks turinys slypi frazėje „geresnis gyvenimas“? Ko iš tiesų žmogui reikia, kad jis geriau gyventų? Ar tik, kaip Eugenijus Gentvilas kalbėjo rinkiminės kompanijos metu, „daugiau uždirbti“? Ir tada niekais leisti laiką ir vartoti, vartoti – maistą, daiktus, o toliau, kai siela vis tiek badauja, – alkoholį, narkotikus...

Visada galvodavau, kad paprasti žmogeliai (grubiai tituluojami runkeliais) neišmano, ką reikia daryti valstybėje, kad gyvenimas taptų geras. Tai – mokslininkų, politikų, specialistų reikalas.

Bet vieną dieną man toptelėjo mintis, kad ir kūdikis neišmano, kaip padaryti, kad būtų sotu, šilta ir saugu. Bet kūdikis tikrai žino, ko jam reikia – net, jei dar nemoka to išreikšti žodžiais. Kai negauna to, ko jam reikia, jis verkia, tiesiog rėkia. Ir jis yra visiškai teisus! Jei jam yra šalta, o mama jam duoda valgyti, jis rėkia toliau ir yra teisus, nes mama jam duoda ne tai, ko jam iš tiesų reikia.

Taigi, jei laikysime valstybę mama, o kūdikiu – paprastuosius, mažai išmanančius, tačiau irgi turinčius savo poreikius žmogelius, tiks ta pati schema: kol valstybė žmogui siūlys ne tai, ko jam iš tiesų reikia, tol „runkeliai“ lies pyktį ir bus teisūs, smuks Seimo ir kitų valdžių reitingai, o patriotizmas bus tik muziejinis reliktas, žmonės bėgs iš Lietuvos. Galų gale žlugs ir pati valstybė – o kam ji ir reikalinga, jei savo piliečiams nesuteikia to, ko jiems iš tikrųjų reikia?

Kad būtų aiškiau, apie kokį darbą kalbu, trumpai papasakosiu apie Antaną Gailiūną, savamokslį vynuogių selekcininką. Šiandien jo jau nėra, liko tik apie 30 jo išvestų lietuviškų vynuogių veislių gražiais moteriškais vardais. Kai buvau nuvykęs pas jį dar pačiame jo darbų įkarštyje, pirmiausia paklausė dukros vardo. Sakė: „Trūksta vardų, juk reikia pavadinti ir visas tarpines, negalutines veisles“. Labai įdomu buvo sužinoti, kaip jis tapo selekcininku.

Karo, pokario ir tarybiniai metai nedžiugino sielos, o nuo depresijų Antanas gydėsi liaudiškai – taurele. Kadangi tam pinigų stokojo, tai nutarė, kad užsiaugins vynuogių ir pats pasigamins „vaistų“. Vynuogės buvo prastokos ir jis pabandė jas pasigerinti – ėmėsi selekcijos. Vaistai pradėjo smarkiai gadinti kepenis, o selekcija užkabino kaip reikiant. Man būnant pas Antaną jis jau nebegėrė visai – sakė, kad svajoja dar bent kelis metus pagyventi, reikia pabaigti vesti labai įdomias veisles. Jam nereikėjo svajoti apie darbo dienos ar savaitės pabaigą, laukti atostogų. Nekūrė ir pelno planų, kūrė vynuogių veisles. Neklausiau, ar jam Gegužės 1-oji yra šventė, bet kiekvienam buvo akivaizdu, kad darbas jam yra šventė. Toks darbas labai pakeičia žmogų, tai atsispindi veide – nereikia didelio išmanymo, kad atskirtum darbą mėgstantį nuo darbą keikiančio.

O kokių minčių Gegužės 1-oji – tarptautinė darbo diena – sukelia mūsų politikams, verslininkams, filosofams, mokslininkams?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Nusprendė pasikeisti pensijos kaupimo sutartį – sulaukė pribloškiančio banko atsakymo (103)

DELFI nuolat matau tekstus apie tai, kaip sunku žmonėms gyventi – kaip per mažai jie uždirba, per daug išleidžia ir panašiai. Vieni sako „mes gyvename blogiausiai už visus“, kiti atgal šaukia tą patį. Man atrodo supratau, kas yra blogiausia – mus visus kasdien gąsdina ir perspėja, bet kai tik paklausi, ką gali dėl to padaryti, valstybė atkiša špygą.

Lietuvos kariai saugo mus, bet ar suteikiame jiems galimybes gyventi orų gyvenimą? (140)

Kiekvienas turime savo gyvenimą ir norime jį nugyventi oriai ir nemirti per anksti. Tam, kad būtume saugūs, apsaugoti nuo karo ir kitų grėsmių valstybėje, rūpinasi kariuomenė. Kariai saugo mus.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (64)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...