O tuo metu Darbo partijos išrinkimas nebuvo aktualus, tik daugelį jaunų žmonių juokino jų reklama. Dabar, jau gerokai po rinkimų, kai dalinamasi postais, o darbai nelabai aiškūs, visus apnyko daug didesnė nežinia. Vėl bandoma šiuos dalykus susieti su emigracija. Tačiau aš kviečiu liautis ir pažiūrėti į tai giliau.
Vienintelis kelias plačiai ir giliai pamatyti tikrąsias emigracijos priežastis - užmegzti tikslingą dialogą su emigrantais. Pažįstu daug anksčiau emigravusių ar dabar tebesančių svetur lietuvių. Daugelis jų – jauni žmonės. Vienam moksliniam darbeliui turėjome apklausti emigravusius jaunuolius. Rašydamas šį „rašinėlį“ prieš save matau respondentų atsakymus į esminius klausimus apie emigraciją, jos priežastis. Jų žodžių neviešinsiu (tai konfidencialu ir skirta tik studijų aplinkai), bet aptarti būtina.
Pagrindiniai emigracijos motyvai jaunam žmogui – studijos, darbas, karjera. Lyg ir nestebina. Tačiau sukonkretinus aplinkybes paaiškėja konkrečios priežastys. Jei jaunas žmogus važiuoja studijuoti, dažniausiai ieškodamas konkrečių ir aukštą kokybę turinčių studijų, kurių neras Lietuvoje. Jei važiuoja užsidirbti, tai dėl didelių ir greitų pajamų. O jeigu jis planuoja ilgalaikę ateitį – karjerą - tai tik todėl, kad jau „užsikabino“, nes priešingu atveju šių planų jis atsisakytų. Taigi, panašu, kad šie motyvai slepia dar kažką, ko mes plika akimi nematome.
Būtina pamėginti kitas temas...
Svarbiausia emigravusio jaunuolio žinutė – Lietuvai reikia tolerancijos. Pašnekovai - laikinai ir/ar visam laikui emigravę jaunuoliai - paklausti apie Lietuvos ir šalių, kuriose jie gyvena (kalbu apie Norvegiją, Daniją, Škotiją ir Angliją), kultūrinius skirtumus, vienbalsiai įvardija tolerancijos stoką Lietuvoje ir žavisi tarpusavio supratimu, visuomenės atvirumu bei įvardija pilietinės visuomenės brandos požymius svetur.
Dar daugiau – jie įvardija, kad nauja aplinka ir juos pavertė šiek tiek liberalesniais. Akivaizdu, kad žmogaus teisių tema vakaruose ir netolimoje šiaurėje yra svarbi. Nenuostabu, jog ir jauni žmonės iš Lietuvos, pasirinkę užsienį, tai įvertina. Kito nuomonės gerbimas ir atsiribojimas nuo dvigubų standartų pagal lytį, amžių, tautybę ar kitokią tapatybę, vakariečiams užtikrina darnų žmonių gyvenimą, saugumo jausmą, grįstą abipuse pagarba.
„Ateiviai“, to nesuprantantys, ir griauna per šimtmečius augintą brandžią, tolerantišką ir pilietinę visuomenę. Net ir tuos pačius „ateivius“ jie (vakariečiai) priima ir vengia stereotipų. Žinoma, pasitaiko, kad su lietuviais kontaktas palaikomas atsargiai, patikrinant. Tačiau tai normalu, nes žmonės saugosi tų, kurie galimai kelia grėsmę. Toks reiškinys kai kuriuos verčia jaustis nejaukiai, vengti atskleisti tikrąją savo tapatybę. O ką kalbėti apie motyvaciją grįžti į Lietuvą?
Dirbantis ir/ar studijuojantis jaunimas užsienyje įvardija „sunkaus“ dalies lietuvių gyvenimo priežastis – tinginystė ir neatsakingumas. Ne vienas išvykęs lietuvis, kaip dar vieną kultūrinį skirtumą, įvardijo lietuvių nenorą patiems prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir ateitį. Nesu linkęs suabsoliutinti, tačiau turime visi pripažinti, kad visose postsovietinėse valstybėse esama didelė „savanoriškų bedarbių“ armija (Lietuva nėra išimtis). Dėl socialistinės politikos panašią situaciją užsiaugino Graikija bei Ispanija.
Žinodami, jog ekonominės priežastys visuomet lėmė žmonių migravimą, taip, kaip paukščiai migruoja pagal oro kaitą, turime įvertinti bendrą viso emigravusiųjų požiūrio į Tėvynę kontekstą. Aš aiškiai čia matau tvirtą žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės (asmens orumo) Lietuvoje problemas. Nors dažnai bandome brėžti liniją tarp ekonomikos, socialinių reikalų ir žmogaus teisių bei laisvių, mes pamirštame, kad visi šie klausimai labai susiję. Jeigu žmogus nesijaus orus savo šalyje, duok jam kiek nori pinigų, geriausias studijas, jis vis tiek dairysis aplinkui – kur geriau (atmetus tą faktą, jog visuomet žmogus, ypač jaunas, gyvena ieškojimuose).
Kita vertus, ir į emigrantus negalime žiūrėti su panieka ar gailesčiu, o priešingai - semtis iš jų patirties: kodėl jie priėmė sprendimą emigruoti; ką emigravę jie įgavo; koks požiūris į Tėvynę susiformavo gyvenat svetur? Esmine problema laikau ryšių su lietuviais išeivijoje nutraukimą. Negalime šių žmonių atstumti. Jie turi turėti visas galimybes išlaikyti ryšį. Net, jei jie šiuo metu gyvo ryšio nepalaiko, yra siūlome priemones: dviguba pilietybė gali suteikti šansą persigalvoti, o internetinis balsavimas suteikti galimybę panaudoti savo praktinę patirtį politiniuose procesuose. O šalia to turime naudoti kitas informacinės visuomenės plėtros subtilybes, megzti komunikaciją socialiniais tinklais.
Svarbu suvokti – emigrantas ne plėšrus žvėris ar bailus kiškis, jis neįkainojamą patirtį svetur kaupiantis Lietuvos pilietis.
Dalinai visus emigrantus sieja panašios problemos. Tačiau norint plačiau pažiūrėti į visas amžiaus ir socialines grupes, jauno žmogaus atsakymai į klausimus nevisai tinkami. Bet visi turime sutikti, kad pagarba žmogui ir ryšys gali keisti situaciją (didėjančią emigraciją ir komunikacijos stoką) iš esmės.
Autorius yra Liberalų sąjūdžio Jaunimo veiklos klubo vadovas,
Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės komiteto narys
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!