Emigranto drama: išgirdus svetur kregždę, akys apsipila ašarom

 (252)
Sveiki, aš emigrantas. Emigrantas, kuris jau dešimtmetį gyvena svetur... Rašau su liūdesiu ir kartu su viltimi, kad vieną dieną žodis „emigrantas“ nebebus keiksmažodžiu mano gimtojoje žemėje ir ten likę broliai ir seserys priims mane atgal su tokiu pačiu ilgesingu žvilgsniu ir tokiomis pat šiltomis akimis, kokiomis išlydėjo svetur palūžusį brolį...
© DELFI / Tomas Vinickas

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad imsiu ir rašysiu Jums, lietuviai, broliai ir seserys. Esu ne koks rašytojas, prastas mąstytojas, o širdis plyšta, kaskart vis stipriau plyšta nuo skausmo. Atveriu ją Jums!

Juk visi giliai širdyje jaučiame tą patį ir esame kilę iš tų pačių šaknų, tad kaip taip galėjom vieni nuo kitų atsiskirti ir net jausti pyktį? Kaip galėjom savo kraują ir sielą atstumti?

Nerašysiu apie tūlą lietuvio būdą, pavydą ar kitas negeroves... Neklausiu kodėl, tu, broli ir sese, manęs neapkenti...? Ar todėl, kad mano nauji namai stovi kitoje pusėje Atlanto, ar todėl? Ar todėl, kad mano darbo vaisiai kuria gerovę svetur? Ar todėl, kad sunkiu darbu aš kaip ir tu stengiuosi gyventi ir išmaitinti šeimą? O gal tu manęs neapkenti todėl, kad aš kaskart gavęs algą bėgų į banką ir siunčiu pinigus savo močiutei į Lietuvą, kuri vos suduria galą su galu iš savo varganos pensijos? O gal kad padedu tėveliui nusipirkti naują lovą ar vaistų, kai sunkiai suserga? Ar nekenti manęs todėl, kad bandau padėti visiems, kurie aplink tave? Ar todėl, kad mano auka Šv. Kalėdų proga yra kažkam duonos kepalas?

Nebesvarbu... Visi jie po žeme. Mačiau juos kartą per metus, nes pinigų nelikdavo kelionėms į namus... Savo gimines, draugus, gerovę ir laimę palikau Lietuvoje, o širdyje kaupiau tik skausmą ir kančias... Išvykau gelbėti ne savęs, aš nepražūsiu.. Išvykau, kad padėčiau artimiesiems ir suteikčiau atžaloms naują viltį, naują pradžią. Juk gera pradžia svarbiausia, ne tiesa? Nenoriu, kad mano vaikai taip kaip aš kadaise būdamas mažas jaustųsi alkani ir suvargę, kad neturėtų, ką apsirengti ar kad žaistų su šimto metų senumo žaislais, kurie toli gražu į juos nebepanašūs...

Ar už tai nusipelniau jūsų pavydo, smerkimo ir piktų žvilgsnių? Kuris pavydite man, kad negalėjau matyti sau brangiausių žmonių? Ir kurių šaltos rankos buvo paskutinės, kurias teko liesti... Ar kas nori apsikeisti vietomis?! Nebeturiu ir draugų, nes jie galvoja, kad iškeičiau juos į saldesnį patiekalą ar blizgesnį apdarą...

Klausiat manęs: „kodėl išvažiavai?“. O aš atsakau: „o kaip grįžti?“. Klausiat manęs - „kodėl nekuri gerovės Lietuvoje?“. O aš klausiu: „ar nematei, ar nematei kaip bemiegėmis naktimis ją kūriau, laksčiau keliais, ariau, kritau ir kaskart nukritęs vėl kėliausi ir vėl ėjau... Ėjau... Ėjau, kol kelią mačiau, kol rankos kilo, kol tikėjau, kad vienas galiu viską pakeisti, galiu viską... O atlygis būdavo toks, kad tik nenumirčiau ir galėčiau toliau vergauti, toliau kurti gerovę svetimiems, bet ne sau... Tam tūlam ponui, kuriam netrūksta pinigų nupirkti dukrai Šv. Kalėdų progą naują automobilį, bet jis negali išmokėti algų darbininkams... Linksmų Šv. Kalėdų... Alkani, nuskurę šunys... O 141 sėdi sudėjęs rankas ir ponui kuria šiltesnį rytojų...

Prašau, nesmerk manęs, broli, ir neliek ašarų, sese... Mano širdy - daugiau patriotizmo ir meilės, nei daugelyje likusių, kurie leidžia dienas linksmindamiesi ir keldami tostą už Lietuvą... Kiekvieną kartą grįžęs į gimtinę puolu bučiuoti žemę, kuri mane nešiojo, geriuosi gamta, kurioje užaugau, uodžiu orą, kuris toks mielas ir savas... Išgirdęs svetur kregždę, akys apsipila ašarom, bet ne iš liūdesio, o iš meilės tėvynei, kurios jau senai nematau ir ilgiuosi...

Kaip manote, kokie lietuviai nukariavo ir užgrobė žemes iki pat Juodosios jūros, kas davė atkirtį vikingams ir išvijo juos atgal į savo šaltąsias žemes, kas sugebėjo valdyti šalį taip, kad visas
pasaulis gerėjosi?! Taip, tai vieningieji lietuviai, kurie stovėjo vienas šalia kito įsikibę kaip mūras į mūrą... Tokie mes turime būti, bet ne tokie mes mirštame..

Ateis diena, kai sugrįšiu, grįšiu pas tave broli ir sese... Lauki manęs, neliūdėki, be tavęs man sunkiau... Be tavęs man visos spalvos pilkos, visi garsai vienodi, o maistas jau senai praradęs skonį...

Meile ir gerumu prisipildo man širdis kiekvieną kartą, kai jus menu. Gyvenu brangiame prisiminime, kuriame mes visi kartu, kuriame mes viena šeima... Likime ja amžinai ir visos negandos bus nebebaisios. Vardan tos, Lietuvos...

Su didžiausia meile,
Emigrantas

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kol šventinėse reklamose rodomos zujančios laimingos šeimos, draugų būriai ir mylimieji, realybėje artėjančios Kalėdos ar Naujieji metai ne visuomet teikia tiek džiaugsmo. Kartais prie šventinio stalo tenka sėsti ir vienam, o priežasčių tam – ne viena.

Vieniši gali jaustis išvykėliai, neturintys progos grįžti namo į gimtinę, netekties skausmą išgyvenantys, išsiskyrę ar tiesiog tie, kuriems praėjusiais metais tiesiog nepasisekė... Prašome Jūsų pasidalinti savo istorija ir patarimais, kaip artėjančias šventes ir vienam sutikti be kartėlio širdyje.

Pasidalinkite istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ iki gruodžio 23 d.

Laukiame tekstų ir praėjusios savaitės temai „Šventė, kuri pakeitė mano gyvenimą“. Žybsint lemputėms, skambant kalėdinėms dainoms ir pokšint šventiniams fejerverkams ne vieną užplūsta prisiminimai. Šis ypatingas šventiškas žiemos laikotarpis atneša ir atradimų, ir praradimų – įsimylėjimai, išsiskyrimai, netikėtos žinios, pažintys ir dovanos neleidžia švenčių pamiršti dar visus metus. Prašome Jūsų - papasakokite apie Jums ypatingą šventę. Šventę, pakeitusią Jūsų gyvenimą.

Mintys gali suktis ir apie snieguotas vaikystės Kalėdas, ir apie tą vakarą, kai prie stalo teko sėstis vienam... Galbūt šventėje sutikote Jums svarbų žmogų ar tapote liudininku, kai išmušus dvylikai pirmąją Naujųjų metų naktį išvydote ką tik susižadėjusių žmonių džiaugsmą? O gal atvirkščiai – artėjančios šventės Jums primena skaudų praradimą ir visai nelaukiate Kalėdų ar Naujųjų metų?

Pasidalinkite istorijomis artėjant šventėms. Jas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šventė“ iki gruodžio 30 d. Įdomiausio teksto autoriui padovanosime dvi knyga – G. Čiplytės „Ir aš buvau Afrikoje| bei B. Harden „Pabėgimas iš lagerio nr.14“.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (188)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (119)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (183)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (115)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.