Vieni kaltina valstybę kaip objektą, supuvusią Lietuvos valdymo sistemą, dar kiti – emigrantus, kurie palikdami savo gimtąją šalį daro meškos paslaugą dažnai vadinamai savo mylimai gimtinei. Tačiau ar žino tie, likę Lietuvoje, kad dauguma jaunų lietuvaičių, gyvendami svetur, net negali Lietuvos pavadinti savo tėvyne ar netgi gimtine?
Mano patirtis rodo, kad vis mažėja skaičius lietuvių, gyvenančių ir dirbančių užsienio šalyse, kurie vadina Lietuvą savo namais. Iškyla klausimas, ar kaltas yra godumas ir geresnio gyvenimo siekiamybė, ar tiesiog išvykusieji dėl tam tikrų aplinkybių pasijuto išvarytais iš savo šalies? Lietuvoje gyvenantys ir save patriotais vadinantys tautiečiai vienas už kitą garsiau rėkia, kad emigrantai yra išdavikai ir savanaudžiai.
Nekalbu apie tas supermamytes, prisitaikiusias prie užsienio sistemos ir užsienietiško gyvenimo būdo, ir šaukiančias, kad jų vaikai ne lietuviai, nors pase aiškiai įrašyta Lietuvos pilietybė. Nekalbu ir apie tuos lietuvius, kurie tingi dirbti ir savo elgesiu daro gėdą visai Lietuvos tautai. Kalbant apie juos, ir man kyla klausimas, ar galime kai kuriuos emigrantus vis dar vadinti Lietuvos piliečiais…
Visais kitais atvejais drįstu ginčytis – mes nesam tokie, kokiais mus bando pavaizduoti! Drąsiai galiu teigti, kad dalis mūsų esam savanoriškai išvaryti iš savo šalies dėl politinio karo, neišprususių spekuliantų ir monopolistų, giliai įleidusių savo šaknis dar sovietinėje Lietuvoje, nemokėjimo ir nenorėjimo suprasti kitų žmonių.
Kita dalis – tiesiog žlungančios ekonomikos pabėgėliai, neišmokę vogti, apsimetinėti prašydami nepelnytų pašalpų, išmesti iš darbo, nes paskui kiekvieną dirbantį Lietuvoje stovi eilė norinčių pakeisti teisėtu arba neteisėtu būdu… Galiu pasakyti tik viena – mūsų smerkti ir teisti nereikia. Mes esam tie, kurie siekiam, kad tiek patys, tiek mūsų vaikai galėtų gyventi, ne egzistuodami, o matydami, jausdami ir turėdami šviesų rytojų.
Mūsų valstybė ištvėrė labai daug karų, trėmimų, todėl aš vis dar noriu tikėti, kad mes galime kartu ištverti ir šį politinį karą ir bent dalis emigrantų sugrįš į laisvą Lietuvą. Kaip kažkada yra pasakęs Euripidas – „Didžiausia nelaimė – savosios tėvynės netekti“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt esate patyrę ką nors panašaus? Kaip, jūsų manymu, reikėjo pasielgti moteriai? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: