Netikėkit, kad žmonės suauga ir subręsta, dažnas taip ir lieka įtikėjęs savo kaimo mitais, Kalėdų seneliu nustoja tikėti, o pasakomis apie iškrypėlius – ne. Mano kaime tas žmogus tebėra laikomas kilavotu. Tiesa, jo profesija labai reikalinga, tad žmonėms tenka su tuo susitaikyti, prikanda liežuvį ir vėl skambina: atvažiuok, brangus kaimynėli.
Kai emigravau, nesiginsiu, patyriau šiokį tokį šoką. Jaučiausi esanti moderni pilietė, toleruojanti homoseksualus, kurių visuomenėje yra, na, gal keletas procentų. Ir žiū, atkeliauju aš į Angliją, išsipakuoju lagaminus, nueinu į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir mane aptarnauja akivaizdžiai to neslepiantis gėjus. Kitoj parduotuvėj taip pat. Banke. Kavinėje. Bendradarbis. Kaimynas.
Pasirodo, jų yra kur kas daugiau nei kada galėjau įsivaizduoti, skirtumas tik toks, kad Lietuvoje homoseksualas turi slėptis, kad nebūtų geriausiu atveju apkalbamas, blogiausiu atveju sumuštas tamsiame skersgatvy, jei, neduokdie, drįso įsiverti auskarą ar apsirengti rožinius marškinius.
Todėl Lietuvoje aš jų ir nemačiau, gėjai ir lesbietės slepiasi, nes kas gi nori tapti gyvu taikiniu? Aš nenorėčiau. Tik pamačiusi laisvai savo gyvenimus gyvenančius homoseksualus vakarų šalyse, susimąsčiau, kiek daug taikių žmonių tokiose šalyse kaip Lietuva turi apsimetinėti tuo, kuo nėra.
„Jie ištvirkins mūsų vaikus! Ko jie čia afišuojasi!“, – rėkauja dorovės sergėtojai. Mes juos toleruojame, tik tegu jie tupi sandėliuke, o tai dar užkrės mus savo homoseksualumu. Gi jie tik ir telaukia, kada leisime jiems viešai užsiiminėti seksu ir tvirkinti mūsų vaikus. Ir sunku su tais žmonėmis ginčytis, nes čia tas pats kaip ateistui ginčytis su religijos fanatiku – jei vienas šventai tiki, kad pragaro liepsnos egzistuoja, tai jo nuomonės nebepakeisi jokiais argumentais.
Kaži kodėl daugelis galvoja, kad jei vaikas parke pamatys du besibučiuojančius vyrus, jis liks amžiams traumuotas homoseksualus šizofrenikas. Tikrai, saugokim vaikus, geriau jau tegu mato, kaip tėvukas vakarais mamą profilaktiškai apibaladoja, ne taip šlykštu.
Keisti kai kurie lietuvaičiai – tiki, kad yra modernūs europiečiai, o gėjų klausimu vis dar atsilieka gūdžiuose viduramžiuose. Apsimestinė tolerancija – toleruoju, bet nenoriu jų matyti, kokios čia dar eitynės. Ar kada bandėt įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi, jei jus smerktų, kad turite savo šeimą, savo vaikus? Kad mylite savo partnerį? Kaip reiktų gyventi visą gyvenimą su iškrypėlio etikete? Jei man kas nors lieptų slėpti savo šeimą, aš tyčia surengčiau triukšmingas eitynes ir visiems siaurapročiams parodyčiau, kad man į jų nuomonę nusispjaut. Todėl jei šią vasarą būčiau buvusi Lietuvoje, būčiau mielai sudalyvavusi eitynėse.
Bet realybė tokia, kad daugelis skaitančių šį tekstą jau svarsto, ar nereikėtų pono Gražulio kelti į prezidentus. Man atrodo, jis būtų smagus prezidentas: gal rėžtų kalbas, kad Lietuvai nereikia „pyderų“, nereikia Europos, gal nereikia ir juodaodžių (mažne užkrės savo juoda spalva), o gal net per aukštuomenės balius gnybteltų kokiai politikei į pašonę, pliaukšteltų per užpakalį, sakytų: „cit boba, aš už Lietuvą“.
Ir pabaigai, žodelis mano likimo draugams emigrantams, kurie bjaurisi gėjais: kai prieš važiuodami į Lietuvą nusiperkate „Dolce and Gabanna“ trenigiuką, prisiminkit, kad jį irgi pasiuvo porelė „homikų“. Tai kaip čia dabar, a?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome jūsų – pasidalinkite savo istorija, kodėl ir kaip atsidūrėte vienoje iš eitynių barikadų pusių.
Papasakokite, kodėl nusprendėte dalyvauti eitynėse „Už lygybę“! Kas paskatino jus žygiuoti Gedimino prospektu? O gal norite pasidalinti, kodėl nusprendėte į renginį neiti?
Laukiame Jūsų nuomonių iki rugpjūčio 2 d. el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eitynės“.
Vienas iš nuomonę atsiuntusiųjų gaus dovanų dvi knygas: T. Shah „Timbuktu“ ir J. Vaillant „Tigras“.