Vis dar yra žmonių, kurie tiki ar bando įtikinti kitus, ypač prieš rinkimus, kad emigrantai sugrįš, parsiveš su savim uždirbtus pinigus, patirtį, verslo idėjas ir sukurs Lietuvoje „airišką rojų“. Laikas jau būtų suprasti, kad tai nebeįvyks, net ir labai norint nėra taip lengva sugrįžti.
Yra keletas priežasčių, kodėl taip lengva buvo emigruoti, o taip sunku grįžti. Emigravo dažniausiai jauni, neturintys savo turto ir dar nesukūrę šeimos, todėl laisvi žmonės. Išvykdami nepaliko čia nieko, kas jiems būtų brangu ir dėl ko norėtųsi grįžti, juk neretai net ir tėvai, broliai, seserys pasekė drąsesniųjų pavyzdžiu ir taip pat emigravo.
Daugelis išvykusių turi ten sukurtas šeimas, įsigyto turto, naujų draugų ir jau yra pripratę prie vietinės kasdienybės tempo, sotesnio gyvenimo. Jiems grįžus, reiktų pradėti viską iš naujo, gali tekti pataupyti, kažko atsisakyti ar net gyventi daug kukliau. Toli gražu ne visi turi ir kur parvažiuoti, ne kiekvieno tėvai gyvena Lietuvoje, o jei ir gyvena, tai dažniausia kokiame mažame miestelyje ar kaime, kur nėra nei darželio, nei mokyklos, autobusai važiuoja tik kartą per dieną, kultūros namai vešliai užžėlę samanomis, ir koncertuoja čia tik vietiniai „atlikėjai“, radę čia užuovėją išgertuvėms ir organizmo išvalymui. Čia parduotuvėse stipriojo alaus pasirinkimas didesnis nei duonos ar saldainių.
Apsigyventi didesniame mieste, kur galima turėti bent kažkiek įvairesnį ir įdomesnį laisvalaikį, irgi nėra paprasta, būsto paieškos gali užtrukti savaites, gal net mėnesius – dar sunkiau nepažįstantiems miesto. Dar vienas akmuo, už kurio galima užkliūti, yra darbas. Čia kalbama ne tik apie padorų atlyginimą, bet ir apie padorius darbdavius, vadovus. Niekas nenori įdarbinti grįžusių emigrantų, tą žinau is savo patirties.
Pasak darbdavių buvę, „pabėgėliai“ ilgai neužsibūna. Nėra ko stebėtis. Ne visi gali su liokajaus uolumu dirbti neapmokamų viršvalandžių, dirbti be pietų pertraukų ar atostogų. Sunku yra ir psichologiškai nusiteikti, juk mes vis dar dairomės per petį, norėdami sužinoti, ką kiti apie mus mano, kokias kalbas skleidžia, neduok, aukščiausiasis, kad kažkas pagalvos, kad net ir ten nepavyko pritapti ir susikurti geresnį gyvenimą.
Padėtį apsunkina ir viešoje erdvėje sklandanti neigiama nuomonė apie išvykėlius bei šauniausių ir viską išmanančių komentatorių, kurie dažniausia gyvena šiltuose tėvų namuose, drabstymaisi atliekomis. Romai sėkmingai įrodė, kad tauta gali gyvuoti be savo teritorijos, mes, ko gero, būsim pirmi įrodę pasauliui, kad tauta gali gyvuoti ir be savų žmonių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Emigrantai, ar tikrai nebežadate grįžti į Lietuvą? Pasidalinkite, ar planuojate artimuosius aplankyti bent per šventes? Kaip jaučiatės jas sutikdami svetur? Savo mintimis galite pasidalinti čia: