Devyneri metai Europos Sąjungoje: ko išmokome ir ką pasiekėme Anglijoje?

 (45)
Gegužės pirmąją švęsime Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą devintąsias metines. Mūsų valstybės istorijoje tai tik akimirka, bet žmonių likimuose – dalis gyvenimo. Kas pasikeitė per tuos metus lietuvių tautinėje sąmonėje ir ką mes sugebėjome parodyti Europai?
© Shutterstock nuotr.

Nors Lietuva geografiškai yra pačiame Europos centre, nemaža dalis tautiečių savo šalį vadina Europos užkampiu. Tuo tarpu senieji (vakarų) europiečiai mus įvardija kaip rytų Europos valstybę. Tai lyg savotiškai nuvertina mūsų politinę sistemą bei pasiekimus per pastaruosius kelis nepriklausomybės dešimtmečius. Bet mes vis dar esame vieni pirmųjų Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių ir, kaip bebūtų gaila, jų pastaruoju metu tik daugėja. Tačiau bene svarbiausias Europos Sąjungos indėlis Lietuvai, jai įsiliejus į didžiąją bendriją, yra atsivėrusios sienos, darbo
rinka ir nemažos Europos struktūrinių fondų lėšos.

Lietuviai, prieš devynerius metus tapę vieningos Europos piliečiais, suskubo pasinaudoti proga laisvai kirsti bet kurią Europos valstybės sieną. Didžiausią tautiečių antplūdį pajuto Airija ir Jungtinė Karalystė, nes šiose valstybėse atsivėrė didžiulė darbo rinka. Nors Lietuvos vardas ten dažnai buvo sutinkamas su nuostaba ir klausimais, kur yra ta mažytė šalis, anglai, airiai ir velsiečiai netruko suvokti, kad lietuviai yra geri darbininkai. Pamažu jie fabrikuose ir sandėliuose pakeitė žmones iš Azijos šalių. Tuo metu senojoje Europoje trūko darbo jėgos, todėl atvykėliai, net nemokėdami anglų kalbos, be didelių problemų surasdavo darbo.

Po devynerių metų - permainos

Šiandien situacija pasikeitė. Devyneri metai atnešė nemažų permainų tiek lietuvių, tiek anglų, velsiečių bei airių gyvenime. Daugelis 2004 metais ar šiek tiek vėliau uždarbiauti išvykusių tautiečių jau įsitvirtino svečioje šalyje. Jie turi pastovų darbą, pastogę (kai kurie nuosavą), pramoko anglų kalbos.

Jei prieš devynerius metus, tarkim, vidury Anglijos tekdavo sutikti lietuvį, būdavo įdomu, iš kur jis ir ką veikia, kur dirba. Atrodo, kad pirmieji lietuviai emigrantai buvo draugiškesni, jie čia gyveno vieni, be šeimų. Tai dažniau buvo vyresnio amžiaus žmonės. Šiandien nebekelia nuostabos vieniša jauna lietuvaitė su mažamečiu vaiku ar jauna tautiečių porelė, prasilenkianti Anglijos gatvėse ar visuomeniniame transporte.

Neretai užplūsta jausmas, kad gyvenu ne Anglijoje, o savo krašte. Tačiau pasikeitė ir anglų bei airių reikalavimai atvykėliams. Dabar surasti darbą nemokant kalbos beveik neįmanoma. Anksčiau žmogus, angliškai nemokėdamas nė žodžio, gerų tautiečių būdavo išmokomas dviejų ar trijų angliškų sakinių ir gaudavo darbą. Įdarbinimo agentūrų atstovai dažniausiai užduodavo tuos pačius klausimus, ta pačia eilės tvarka, todėl lietuviams nebuvo sunku išmokti standartinius atsakymus. Be to, iki 2004 metų čia buvo nusistovėjusi tvarka, kad už kiekvieną naują atvestą darbuotoją fabriko vadovybė mokėdavo pinigus. Dabar būna atvirkščiai.

Šiandien įdarbinimo agentūrose apie 90 procentų vadybininkų yra lenkai, o kai kurios jų apskritai įkurtos lenkų. Jie būsimo darbuotojo išsiteirauja išsamesnės informacijos apie žmogaus darbo paieškos tikslą, jo patirtį Lietuvoje ar Anglijoje, kartais pasikalba ir ne su darbu susijusiomis temomis. Tačiau Lietuvos jaunimas jau įrodė pažangą kalbos srityje, todėl dažniausiai jiems tokių problemų nebekyla.

Jaunimas girtauja ir nesibodi nusikalsti

Bet su mūsų jaunimu neretai atsiranda kitokių rūpesčių. Vienas didžiausių – besaikis girtavimas ir nusikaltimai. Gėda žiūrėti, kaip būrelis galbūt ką tik vidurinę mokyklą baigusių neblaivių vaikinų Anglijos gatvėje jaučiasi kaip savo namo kieme, demonstratyviai šūkauja, spardo namų duris, ir netgi vidury dienos nesibodi tų durų panaudoti kaip tualeto pisuarąo. Ko gero, savo šalyje jie taip nesielgtų ir policija galbūt prisistatytų laiku. Gėda ir tai, kad pagal anglų surinktą statistiką, lietuvaičiai nusikaltimų skaičiumi rikiuojasi po mūsų kaimynų lenkų.

Pasirodo, kad nemažai problemų sukuria net pačių tautiečių, jau senokai įsitvirtinusių Anglijoje, atvykę giminės. Jais pasitiki, padeda surasti darbą ir gyvenamą plotą, rizikuodami savo pažintimis ir garbe. Deja, būna, kad nieko blogo neįtariančiam senbuvio lietuvio draugui anglui, išnuomojusiam naujam atvykėliui kambarį savo name, dingsta daiktai ir pinigai. Tai padeda keisti nuomonę apie emigrantus.

Tačiau ne visi lietuviai tokie blogi. Iš tikrųjų dauguma jų dirba sąžiningai ir užsitarnauja gerą vardą. Be to, emigrantai pamažu įsilieja į svečios šalies gyvenimo ritmą, perpranta sistemą, susipažįsta su įvairiataute šalies kultūra ir aplinka. Šią gerąją patirtį jie, grįžę atostogų ar visam laikui, parsiveža namo. Gal todėl šiandien Lietuvos keliuose jau galima sutikti mandagių vairuotojų, o parduotuvėse – atsiprašinėjančių pirkėjų.

Reikia nebijoti patobulinimų ir reklamos

Nors Lietuva, mano manymu, dar mažokai save reklamuoja užsienio turistams, tačiau jų srautas pamažu didėja. Ypač anglus vilioja mūsų sostinė ir pajūris. Džiugu, kad Vilnius per porą nepriklausomybės dešimtmečių tapo šiuolaikiniu, šviesiu, švariu, moderniu miestu, kurį tikrai ne gėda parodyti bet kuriam užsieniečiui.

XIX amžiaus pabaigoje įkūrus Palangos kurortą, vasarą suvažiavę turtingi Lietuvos ir užsienio žmonės pamatė tik Botanikos parką, jūrą ir bažnyčią. Visa kita šiame miestelyje jiems atrodė kaip paprasta, laukinė ir niekuo neišsiskirianti gamta su aplūžusiomis žvejų trobelėmis. Tuo tarpu šiandien Palanga taip pat sparčiai modernėja, o užsieniečiai džiaugiasi vis dar nepaliesta pajūrio gamta, prižiūrimomis kopomis ir saulėje žvilgančiais pliažais.

Nors per didelė pajūrio urbanizacija būtų pragaištinga, bet šiokių tokių patobulinimų galbūt ir nereikėtų vengti. Anglai taip pat turi daug kurortinių miestelių, išsidėsčiusių palei salos pakrantes, ir labai panašių tiltų į jūrą. Tik, pavyzdžiui, ant kai kurių tiltų kaip papildoma atrakcija sumontuoti nedideli geležinkelio bėgiai, kuriais kursuoja mažas, bet patrauklus, žaismingas traukinukas. Kol jis važiuoja nuo vieno tilto galo iki kito, poilsiautojai gali pasimėgauti kava, ledais ar gaiviaisiais gėrimais. Kodėl to nebūtų galima pritaikyti Palangai?

Anglai bijo imigracijos bangos

Šiandien Anglija, beveik įveikusi ekonomikos krizę, jau dūsta nuo per didelio imigrantų skaičiaus. Britai padarė specialų tyrimą, kuriame paaiškėjo, kad antroji pagal populiarumą kalba po jų gimtosios yra lenkų. Ja kalba maždaug pusė milijonų imigrantų iš Lenkijos. Lietuvių kalba, deja, dar nepateko net į dešimtuką – ji liko 16 vietoje. Tačiau salos gyventojus jau baugina dar viena imigracijos banga: kitų metų pradžioje į šalį plūstels naujųjų Europos Sąjungos valstybių piliečiai.

Privačiuose pokalbiuose anglai būsimuosius atvykėlius vadina čigonais. Nedaug jų šalyje gyvena ir šiandien, kai kurie čia gimę ir užaugę, tačiau anglų požiūris į juos dėl jų gyvenimo būdo skeptiškas. Todėl Didžiosios Britanijos vyriausybė jau suka galvas kaip apriboti naujų atvykėlių srautą. Šalies žiniasklaidoje atsiranda įvairių nuomonių ir pasiūlymų. Vienas iš jų – įvažiuojant į šalį gali tekti deklaruoti pajamas, kurių turėtų pakakti pragyventi mažiausiai pusmetį. Žinoma, tai nebūtų maži pinigai, todėl manoma, kad toks ribojimas smarkiai sumažintų naujųjų atvykėlių norą prisiglausti svečioje šalyje. Kita vertus, šis įstatymas turėtų paliesti visus Anglijos sieną kertančius žmones, taigi, ir lietuvius bei lenkus. Deja, ne kiekvienas lietuvis, nors ir dirbęs Anglijoje bei grįždamas į ją atgal, galėtų deklaruoti reikiamą pinigų sumą.

Tuo tarpu šiandien mes, lietuviai, esame lygūs su anglais visose gyvenimo srityse. Nuo 2011 metų nebeliko apribojimų dėl socialinių išmokų (bedarbio, būsto ir kitų pašalpų), įsidarbinant nebereikia registruotis ir mokėti pinigų „Home Office“. Malonu, kad prasilenkiant gatvėje policijos pareigūnas santūriai nusišypso.

O kai kurių miestų, kaip Peterboro (Peterborough), kuriame nuo pat 2004 metų fiksuojamas didžiausias lietuvių skaičius palyginus su kitais Anglijos miestais, bei Londono policijos darbuotojai jau mokosi lenkų ir lietuvių kalbų pradmenų, kad galėtų susikalbėti su imigrantais. Skamba kiek egoistiškai, bet tokia yra tikrovė. Galop anglai jau senokai yra priėję prie neginčijamos išvados – Europos Sąjungos plėtra davė naudos britų ekonomikai, o lietuviai savo šalyje dėl emigracijos smarkiai sumažino bedarbių gretas.

P.S.: tikiuosi nuoširdaus mūsų gerbiamų komentatorių atleidimo, jei ne taip ką nors netyčia išdėsčiau. Būkit geri, tik nesipykit tarpusavyje, nes Jūsų nuolatinis riejimasis nesiderina su senųjų Europos šalių piliečių sveiko proto suvokimo riba ir naujaisiais Europos Sąjungos standartais...


DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.