Daug pasiekę arogantiški žmonės – puikus autoritetas

 (41)
Man patinka daug pasiekę ir arogantiški žmonės. Tai, jog žavi kūrybingi, daug įdirbio įdėję ir susilaukę sėkmės žmonės, lyg ir suprantama. Kas tokiais nenorėtų būti? Bet arogantiški? „Kodėl?“, turbūt iškyla klausimas.
© Organizatorių archyvo nuotr.

Atsakymas nesudėtingas – tokie žmonės skatina kitus pasiekti daugiau. Išgirdę ar perskaitę arogancija persmelktą sėkmingo asmens pasisakymą, kai kurie gali pradėti putotis, keiktis, mintyse pagalvodami apie išbuožinimą. Tokia reakcija pasireiškia tiems, kurie jau supranta, kad nesugebės pakilti karjeros laiptais ar sugalvoti ir įgyvendinti verslo idėją. Gerai tai, kad tai labiausiai būdinga suaugusiesiems. Tiesą sakant, nesu girdėjęs, kad jaunuoliai tarpusavy kalbėdamiesi išlietų nuoskaudas ir pyktį ant kokio arogantiško turtuolio, o tarp suaugusiųjų tokie paaimanavimai yra tikrai nereti. Susiimti už galvos ir tylėti arba išeiti iš patalpos, kurioje vyksta diskusijos „kodėl tas turčius yra kvailys arba nusikaltėlis?“ – geriausi variantai tokioje situacijoje jaunam žmogui. Nepatarčiau bandyti prieštarauti, nes būsi nurašytas kaip dar neapsiplunksnavęs ir patirties tokiuose dalykuose neturintis jauniklis.

Manau, kad dauguma jaunų žmonių yra atsparūs arogancijos skleidžiamiems pykčio sukėlimo nuodams ir noro sugrąžinti socializmo tikrai neatsiranda. Veikiau kyla mintis: „tu tik palauk, palauk, aš už tave dar daugiau pasieksiu!“. Ir taip galvojama ne agresijos kupinomis akimis, o dažniau su nežymia šypsenėle.

Apskritai, tarp paties jaunimo arogancijos apraiškų retai išvysi. Yra tokių, kurie kartais pasigiria brangiais daiktais, gautais iš giminaičių, bet to negalime vadinti tikra arogancija, nes tie žmonės daugiau ir neturi kuo girtis, tad ties dovanėlės parodymu ir apipasakojimu visos pagyros baigiasi. O kaip su moksliukais, kurie lyg turi dėl ko būti išdidūs? Kadangi tai protingi žmonės, tai jie supranta, kad labai džiaugtis dėl to, jog sugebi išspręsti sudėtingą fizikos uždavinį arba gali išvardinti šimtus istorinių įvykių su tiksliomis datomis, bet negali įveikti paprasto galvosūkio, kaip prajuokinti draugus ar sužavėti patinkantį žmogų, nėra ko. Arba jauni, sėkmingi verslininkai – iš jų taip pat neišgirsite pagyrimo sau, kadangi jie žino, jog dar toli gražu ne viskas įvykdyta ir neaišku, kokio pasisekimo jie sulauks. Tad galima daryti išvadą – kol žmogus yra procese ir žino, jog dar negreit pasieks finišą, jeigu išvis toks, jo manymu, egzistuoja, tol jis nebus arogantiškas.

Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija, išvydus nuotrauką, kurioje prezidentė Dalia Grybauskaitė vaizduojama sėdinti pigių skrydžių bendrovės lėktuve kartu su paprastais keliautojais, keistais žvilgsniais spoksančiais į fotoaparato objektyvą, užfiksuojantį tą akimirką? Man pirmas kilęs jausmas – gėda.

Ar gali svarbiausias šalies asmuo rodyti kitų valstybių delegacijoms, kaip puiku skristi pigiai kartu su bendrapiliečiais? Juk tai tik parodo galimą šalies skurdumą ir sukelia nepasitikėjimą. Prezidentė bando prisidengti, sakydama, kad nuomotis atskirą lėktuvą būtų buvę keliasdešimt kartų brangiau. Vis dėlto, manau, ir taip aišku, kad ši priežastis tikrai ne pagrindinė. Svarbiausia, manau, buvo tas paprastumo, „savumo“ demonstravimas, norint paneigti apkalbas, kad ekscelencija atitrūkus nuo žmonių ir jai kiti nerūpi, prieš greit vyksiančius prezidento rinkimus.

Suprantama, kad gėdos jausmas buvo sukeltas tikrai ne visiems, kiti džiaugėsi, kad mūsų puikioji prezidentė pagaliau atsigręžė į paprastą žmogų. Tai, be abejo, veiksminga ir gali nulemti balsų skaičiaus padidėjimą rinkimuose. Man įdomu, kaip pati valstybės vadovė jautėsi po to įvykio. Netikiu, kad nusižeminimas jai labai patiko, betgi pati tai pasirinko.

Norėčiau dar kaip pavyzdį pateikti buvusią labai svarbią valstybės moterį, kuri, manau, nesigailėjo nei dėl savo veiksmų, nei pasisakymų – finansų ministrę Ingridą Šimonytę. Ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad ji puiki specialistė, išmintinga, bet neva arogantiška. Aš jų paklausdavau: „na ir kas? Puiki specialistė – reiškia gerai valdo ir arogancija tam jokios įtakos nedaro“. Jie atsakydavo, kad vis tiek ji nelabai patinka. Bet tada man iš tikrųjų sunku suvokti, ką reiškia „arogancija“? Jei ministrė aiškino savo veiksmus kaip savo lygio protingiems žmonėms (tai ir buvo nurodoma kaip jos arogancijos išraiška), tai ar aiškinimas kaip kokiems 10 metų vaikams nebereikštų aukštesnio savęs iškėlimo? Manau, kad atvirkščiai, ir nuvertinti žmones yra didžiausia blogybė šiuo atveju.

Sėkmingi, nuoširdūs, „nepasikėlę“ žmonės – kodėl jie nebuvo paminėti? Ogi todėl, kad jie neįkvepia (bent jau manęs) siekti didelės materialinės gerovės. Savo paprastumu jie žmonėms lyg ir transliuoja, kad nesvarbu, ar būsi sėkmingas, ar ne – mes vis tiek būsime panašūs. Todėl ir nekyla noro sekti tokio asmens, pavyzdžiu, jei jau dabar esi beveik toks pats, tik žinomumas ir turtai skiriasi, bet anot to, sėkmingojo, tai nieko nereiškia. Tad, manau, reikia laikyti autoritetu daug pasiekusius arogantiškus žmones, nes be jų mes nesuvoksime, kokias galimybes gali turėti žmogus, ir nebūsime paskatinti jas išnaudoti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (127)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (429)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (494)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (479)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.