Darbdaviai nesuvokia - jaunimui sunku išgyventi už minimalią algą!

 (153)
Darbdaviai vis labiau ir labiau piktinasi, kad įgiję išsilavinimą žmonės nenori dirbti už minimumą ir dar drįsta kelti kažkokias sąlygas jiems. Tokią jaunuomenę paprasčiausiai išvadina tinginiais ir savo vertę per daug iškeliančiais blevyzgotojais.
Žmonės, bedarbiai, nedarbas, minia
© Reuters/Scanpix

Kaip bebūtų, retam kuriam pasiseka gauti vietą po saule ir dirbti pagal savo specialybę, nekalbant apie užmokesčio dydį. Dabar užmokestis nėra toks aktualus kad bent jau gautum tokį darbą, kuris bent minimaliai būtų susijęs su specialybe. Kas skaudžiausia, tie, kurie nesugeba rasti darbo pagal įgytą išsilavinimą, turi girdėti tokius komentarus: „tu nemoki ieškoti”, „nenori dirbti už minimumą”, „iškeli savo vertę”, „esi per jaunas” ir panašius nusiskundimus.

Dabar pagalvokite, kaip jaunam žmogui, vos baigusiam studentauti, kopiančiam į šį laukinį kapitalistinį gyvenimą reikia išsilaikyti? Ką jis turi? Turi popierių įrodantį, kad dar turi „košės” galvoje arba gerą lapės apsukrumą. Vis kažkas. Bet kas toliau? Studentas neturi jokio nuosavo turto, nes buvo išlaikytas tėvų arba geriausiu atveju dirbdavo po paskaitų, bet gi turtų iš to nesusikrausi. Ar ne?

Ko jaunas žmogus nori? Kaip ir visi kiti. Greičiausiai svajoja apie šeimą, nuosavą jaukų butą ir geras darbo sąlygas. Na, ir kas toliau? Gauna pasiūlymus dirbti už minimumą ir dar ne pagal specialybę? Tai yra pasityčiojimas iš save gerbiančių, gerai besimokiusių žmonių. Kodėl? Jei nori išsilaikyti kokiame didesniame mieste, padoriomis sąlygomis, tau minimumo paprasčiausiai nepakanka. Ką turiu omenyje „padoriomis sąlygomis“? Gyventi mažame butuke, į kurį būtų malonu sugrįžti po darbų. Niekas nekalba apie brangiausias mašinas, rūbus, restoranus ir kitus dalykus. Paprastai, kukliai, bet jaukiai. Norint taip gyventi, minimumo tikrai nepakanka.

Nekalbu apie tuos jaunus žmones, kurie svajoja jau 23 metų lesiti sau viską, ko širdis geidžia. Prabangos, statuso, pinigų, mašinų ir kitų dalykų. Tokie savo vertę iškelia iki padebesių. Nenori dirbti už minimumą net pagal savo specialybę. Nežino, ką reiškia kilti karjeros laiptais, nes tai tiesiog neaktualu. Tiek kruvino prakaito į mokslą įdėjus, o gal net ir savo tėvų lėšas, „popierius rankose” neišpildo lūkesčių.

Ar jaunas žmogus yra užtikrintas, kad gali kilti karjeros laiptais ir ištrūkti iš gyvenimo, kuris vadinasi „vos galą su galu suduriu”? Greičiausiai čia lieka mįslingiausia paslaptis. Jei darbdaviai suprastų, kaip jaunam žmogui, nieko neturinčiam savo, gyventi už minimumą yra labai sudėtinga, greičiausiai į jį žiūrėtų kitomis akimis. Dabar darbdavys nematęs vargo, neragavęs didelių mokesčių, kurių ne visi atlyginimai „išneša“, niekada nesupras jaunuolių. Darbdaviai, nemaišykite „išpindėjimo” su baime gyventi skurde dirbant valdišką, privatų darbą.

Galų gale, atskirkit ir tai: jei jaunas žmogus sutinka dirbti pagal specialybę už varganą minimumą ir už sunkias gyvenimo sąlygas, tai jau daug ką reiškia. O jeigu darbdavys siūlo dirbti jaunam žmogui tai, kas jam visiškai neaktualu ir dar už minumumą?

Nenuostabu, kad jis tikrai kels sąlygas. Tai yra normalu, ko galite daugiau tikėtis? Skaudžiausia yra tai, kad tikrai dauguma jaunų žmonių dirbtų už tą minimumą pagal specialybę, bet kad mūsų rinka daugiau nieko nemato kaip tik runkelius (...), pardavimų sritį, juodadarbius. Nebelieka intelektualių užsiėmimų (...).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Po keturgubos žmogžudystės nustebino reakcija į apsaugos darbuotojo profesiją (43)

Neseniai Lietuvą sukrėtė kraupus nusikaltimas – nužudyta beveik visa šeima, 4 žmonės. Aišku, nusikaltimas žiaurus ir siaubingas, protu nesuvokiamas. Tai jau savaime yra akivaizdu, todėl apie tai neverta plėstis.

Dešimtokas: atsiprašau, kad per mane norima ilginti mokslo metus (80)

Esu paprastas dešimtokas-gimnazistas. Iš 30 mokinių klasėje mano visų dalykų bendras vidurkis mane pastato į 21 vietą, ir aš šiais mokslo metais esu praleidęs daugiau nei 150 pamokų. Po švietimo ir mokslo ministrės pasisakymų, kodėl esą norima ilginti mokslo metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai – dėl tokių kaip aš. Dėl to apgailestauju.

Ieškau darbo – darbdavių elgesys parodė, kad jiems esu nereikalinga (165)

Labai sugraudino publikuota Žanetos istorija – net norėjau paprašyti jos kontaktų ir kažkaip pagelbėti. Šiuo metu esu bedarbė (turiu kuo užsiimti – yra marios knygų, kurių anksčiau negalėjau perskaityti, tai laiko neužtekdavo,tai buitiniai darbai), remontuoju viską pati, nes tik dabar man pradėjo mokėti bedarbio pašalpą, reikia kaip Žanetai taupyti kiekvieną eurą.

Atviras mokinės laiškas ŠMM: neatimkite iš mūsų vienintelio džiaugsmo (32)

Žinau, jog gavote daugybę laiškų. Be abejo, nesiteikėte visų jų perskaityti. Kur ten visų – greičiausiai nė vieno! Dabar mano laišką mato koks Jūsų padėjėjas, kuris probėgšmiais paskaitinės ir atmes kaip šiukšlę. Pati Jūs manęs neišgirsite, nes Jums nerūpi. Bet išgirs kiti. Kreipiuosi į juos.

Į bėdą patekusiam žmogui reikia jūsų patarimo: neteko darbo, mylimos moters ir gyvenimo svetur (99)

Pradėsiu nuo to, kad tikrai suprantu, kodėl Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių ir papasakosiu savo istoriją. Viskas prasidėjo labai seniai. Prisipažįstu, nebuvau pavyzdingas žmogus, kol nesutikau moters, kuri man padėjo išlikti šiame gyvenime ir tapti žmogumi tikrąja ta žodžio prasme. Tačiau atėjo Naujieji metai ir visas mano gyvenimas vėl apsivertė aukštyn kojomis, kadangi turėjau atlikti bausmę Lukiškėse.