Buvęs emigrantas: lietuviams Norvegijoje dabar yra tik du keliai

 (329)
Perskaičius Stano mintis („Stano laiškas D.Grybauskaitei apie emigrantus“) apie tai, kaip mūsų tautiečiai emigrantai nesijaučia laukiami tėvynėje ir dainininko pasiūlymą Prezidentei parodyti dėmesį lietuviams, aplankant jų bendruomenes užsienyje, negali likti abejingu: „Šaunuolis Stano! Būtina reikalauti mūsų rinktos valdžios dėmesio tautai!“
© Shutterstock nuotr.

Tačiau dar svarbiau priminti mūsų senolių išmintį: „Nieko nesitikėk iš valdžios – pasikliauk savo protu ir rankomis“. Visą savo gyvenimą ir gerovę susikūrę savo rankomis, pajuntame savo jėgą ir dar labiau stiprėjame. Malonių lūkesčiai iš valdžios menkina pasitikėjimą savo jėgomis ir mus silpnina.

Sprendžiant dilemą gyventi Lietuvoje ar emigruoti, geriausiai atsigręžti į daugybę imigrantų Lietuvoje iš Vakarų Europos ir kitų kraštų, kurie surado čia nuostabią šalį su puikia aplinka tiek darbuotis, tiek gyventi. Dauguma jų neatvyko su pinigų maišais, tiesiog pradėjo čia nuo nulio. Ir žinoma iš valdžios nieko nesitikėjo, nebent kad netrukdytų. Tačiau juos jungia vienas, ko gero svarbiausias bruožas: ryžto patiems susikurti sau laimingą gyvenimą turėjimas. Ar daug šio ryžto turime mes patys lietuviai?

Kas gi kelia žmonių ryžtą ir jų dvasią? Šie dalykai nesusiję su pinigine galia. Įkvėpimo gyvenimui svarba labiau susijusi ne su materialiais dalykais ir žinoma su kultūra.

Stano pasakoja, kad lietuvių atlikėjai jau dažnai koncertuoja emigrantų bendruomenėse. Vadinasi, tautiečiai šaukiasi savo dainių, nes mūsų genuose skamba dainių kanklių stygos ir įkvepiančios dainos.

Ko tautiečiai trokšta iš atvykusių dainininkų, muzikantų? Lengviausias atsakymas: linksmai praleisti laiką lietuviškoje aplinkoje. Tačiau pasąmonėje jų troškimai žymiai didesni – būtent tie, išsakyti Stano: mes norime būti laukiami ir kurti pilnavertį laimingą gyvenimą Lietuvoje!

Vadinasi, atvykę tautos dainiai turėtų ir įkvėpti tautiečius šiems lūkesčiams. Ar taip vyksta, mielas Stano, emigrantų bendruomenėse? O kaip sekasi žymiems dainiams kelti tautos dvasią Lietuvoje? Taip yra labai gerų, įkvepiančių pavyzdžių, kad ir M. Mikutavičiaus „Trys milijonai“, ar paties Stano aklųjų choro „Feniksas“ iš širdies traukiama G. Paškevičiaus daina apie Tėvynę: „Vien tik ji yra prasmė tikroji“. Yra ir daugiau „vežančių“ hitų, tačiau vis tiek lietuviai esame dugne pagal nelaimingumą, girtavimą, gimstamumą, emigraciją ir t.t.“.

Vis dėlto, istorija rodo, kad esame gyvastinga tauta – tūkstantmečiais gyvuojame tame pačiame krašte, atsigynėme nuo daugybės užpuolikų. Netgi lietuvių kalba laikoma seniausia indoeuropietiška. Vadinasi ta mūsų gyvastis yra šalia, ją reikia tik pakelti. Ir ji pakyla, kai uždainuoja visa tauta.

Dainuojamąja revoliucija dar visai neseniai paskatinome subyrėti sovietinę imperiją. Kai uždainuos tauta dar sykį, pakilsime iš visų „dugnų“. Ar įkvėps šiam dainuojančiam pakilimui liaudį žymieji dainiai? Tiesus klausimas jiems visiems – kiek jūs dainuojate su visa tauta? Nes tauta gali pakilti tik pati dainuodama!

Jei dainuojate kartu su liaudimi daugiau negu scenoje su mikrofonu rankoje – tauta kils. Tačiau jei trykštate energija nutviekstoje scenoje, o garsiakalbiai atima bendruomenei ne tik galimybę dainuoti bet ir susišnekėti, iš duobės lietuvių neiškrapštysite. Net jei ir palinguos, vis tiek bus sustingusi, negyvastinga suakmenėjusi tauta, dažniausiai liūdesį skandinanti alkoholyje. Tą mes matome Lietuvoje. Ar skiriasi tautiečių papročiai užsieniuose?

Stano rašo grįždamas iš lietuvių emigrantų rojaus Norvegijos. Puiki šalis su nuostabia gamta, dideliais naftos ir dujų pinigais. Šalis ant uolų, dar prieš šimtmetį buvusi vargingesnė už Lietuvą. Tačiau vikingų ainiai sugebėjo surasti aukso gyslą, neregėtai pakėlė savo gerbūvį. Bet pajamas atitinka ir išlaidos.

Teko ten gyventi ir dirbti. Puikiai mačiau, kad mūsų ekonominiams emigrantams yra du keliai. Dirbti ir taupyti su mintimi susikurti gyvenimą Lietuvoje, arba integruotis į norvegų visuomenę su visomis pagundomis, pramogomis ir gyvenimo būdu, tuomet apie didelių santaupų parsivežimą į Lietuvą gali užmiršti.

Pinigų norveguose yra, tačiau jų vikingiška dvasia dėl tų pačių perteklių yra ant tautos nykimo ribos. „Normalus“ norvegas siekia turėti namelį savaitgaliams žiemą kalnuose, vasarą - prie ežero ar jūros. Tuomet prisireikia ir katerio ar jachtos. Vaikai būtinai leidžiami į futbolo, rankinio ar ledo ritulio klubus, tėvai kas sekmadienį važiuos „sirgti“ už savo vaikų komandą. Pinigai vos spėjami uždirbti išleidimui. Tikroji valdžia – beribis vartotojiškumas.

Norvegijoje jau priprasta ir nieko nebestebina tai, ko Lietuvoje visai nėra arba žymiai mažiau. Šalyje, kur dar neseniai nebuvo rakinamos durys, plėšimų, ypač narkomanų, sunku išvengti. Kaip ir automobilių stiklų daužymo.

Savaitgalio šventimas prasideda jau trečiadienį. Kadangi alkoholis brangus, įkauštama dar namuose, po to iki paryčių klajojama po barus. Naktiniai vaizdai aplink barus gerokai pranoksta mūsų fotografų pastebimus lietuviško kaimo diskotekose. Kiekvienais metais visoje Norvegijoje abiturientai prieš egzaminus mėnesį laiko šlaistosi ir geria išsinuomuotuose autobusuose, laistydami praeivius, ar viduryje nakties išversdami iš lovų miestiečius, po jų langais staiga užleisdami galingą muziką per garsiakalbius ant autobusų stogų. Ir visame šiame pertekliuose skęstančios tautos fone didžiuliais tempais auganti imigrantų iš Azijos ir Afrikos naujoji Norvegijos visuomenė, neregėto žiaurumo ženklai – paties norvego Breiviko surengtos savo tautos žudynės...

Klausimas mūsų tautiečiams Norvegijoje: jums, jūsų vaikams reikia tokios ateities? Ypač Barnervernet globoje?

Sočios vakarietiškos visuomenės grimasos ir didžiulių socialinių bei ekologinių negandų realybė bei dar didesnių perspektyva verčia visus naujai peržiūrėti vertybes. Ypač lietuvius, nuolat kankinamus klausimo: kur gyventi?

Visoje šitoje dabartinių vertybių mėsmalėje gryninasi ir svarbiausios vertybės: gyvenimo ateitis kuo sveikesnėje ir saugesnėje gamtiniu požiūriu aplinkoje, kur ramiai galima dirbti, pragyventi, mažinant išprotėjusio pinigų leidimą. Nesiekiant ir pertekliaus, nes tas perteklius pritrauks ir pasaulio perėjūnų minias. Laimė yra ne piniguose ir daiktuose, o gyvybinėje erdvėje ir žmonių santykiuose.

Galime tik dėkoti, kad Lietuvoje galima gyventi kaip dievo užantyje – be cunamių, tornadų, žemės drebėjimų, sausrų ir potvynių. O gyvenimą susikurti visuomet galima savo rankomis- pilna Lietuvoje negyvenamų sodybų, nedirbamų žemių – kurkis ir gyvenk! Ir tam ryžtasi vis daugiau netgi miestiečių.

Kuriasi net ištisi nauji kaimai, kurie turi savo naujų sveikų bendruomenių matymą, statosi ekologiškus namus, švenčia gamtos ir bendruomenės šventes. Yra tūkstančiai pavyzdžių, sugrįžusių emigrantų, kurie parsiveža daug geros patirties, drąsos ir susikuria savo šeimoms gyvenimą čia, savo protėvių žemėje. Grįžta, ne pasilaidojimui, ne pensijos praleidimui, bet pilnatviškam gyvenimui su ateitimi sau ir vaikams.

AIŠKI ŽINIA EMIGRANTAMS! Grįžkite, jūs esate labai laukiami Lietuvoje! Tūkstančius metų jūsų protėvių kartos dirbo, kūrė šeimas, gyvenimus, išugdė vaikus, gynė gimtąją žemę tam, kad mes galėtume gyvuoti ir kurti savo gyvenimus protėvių ir mūsų šventoje žemelėje!

Grįžkite, nes jūsų laukia kiekvienas Lietuvos žmogus – broliai, seserys, tėvai, ir visa tauta, nes visi esame artimesni ar tolimesni giminės! Lietuvio kraujo blaivume teka bendruomeniškumas, mus sujungia mūsų dainos, šokiai, papročiai, šventės! Kas galite, būtinai grįžkite artėjančiai Rasos šventei, tuomet šimtais tauta susitiks ant piliakalnių, alkalnių ne tik palydėti Saulės. Per visą naktį dainavę, šokę, žaidę, leidę degančiu ratus nuo kalno, plukdę vainikus, tekant Saulei, nusiprausę Rasoje, suvoksime paparčio žiedo paslaptį – laimingą gyvenimą Lietuvoje!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (31)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (96)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.