Tiesa tokia, kad ryt, liepos 22- ąją, jaunesniųjų karininkų vadų mokymų antros laidos klausytojams po trejų metų tarnybos ir mokslų bus suteikti leitenanto laipsniai.
Prie generolo Jono Žemaičio paminklo Vilniuje keturios dešimtys mano kolegų ir klausytojų, studentų ir mokytojų, asmenybių ir piliečių išsirikiavę aikštėje bus pilni nekantraus nerimo laipsnių teikimo ceremonijai vykstant.
Kodėl aš jums tai sakau? Gal noriu pasipuikuoti savais pasiekimais? Gal dar kartą, eilinį kartą, priminti kariuomenės svarbą visuomenei? O gal tik (net) papasakoti vieno žmogaus – savo žmogaus istoriją didelėje istorijų jūroje?
Priklausau kartai jaunuolių, kurie jau gimė nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje. Tuo metu, kai griuvo kaimuose ūkiai (kolūkiai), kai prasidėjo blokada, pirmus žingsnius gyvenime žengiau ir aš. Apie šį laikotarpį daugiau galiu sužinoti klausydama tėvų pasakojimų ar stebėdama senąsias televizijos laidas. Žinau, kad nestovėjo manieji tėvai prie bokšto Sausio 13-ąją, nes gyveno kažkur provincijoje, ir galėjo stebėti įvykius iš šalies, kiek tai leido tuometinė televizija ir spauda. Klausydama jų išsilaisvinusios Lietuvos istorijos versijos galiu pajusti kartėlio nuosėdas dėl sunkmečio, tuo metu prarastų darbų, jaunoms šeimoms sunkių gyvenimo sąlygų. Tačiau kaip tik iš šio laikotarpio turiu vienus pilietiškiausių prisiminimų.
Namuose buvo knyga, tokia žalia, nedidutė. Ten, nuotraukoje, ne be mamos pagalbos atpažinau savo tėtį. Su kariška uniforma dėvintį tamsiai raudonos spalvos beretę ir laikantį rankose ginklą. , Šalia jo stovėjo dar du vyrai, taip pat apsirengę uniformomis, bet rankose laikantys po plevėsuojančią vėliavą. Lietuvos vėliavą. Mama sakė, kad tuomet tėtis tarnavo SKAT‘e (tuomet – savanoriška krašto apsaugos tarnyba).
Prisimenu ir randuotą tėčio petį. Buvau maža ir kaip visi maži vaikai daugybę kartų klausdavau to paties klausimo: kas gi čia buvo nutikę? Nesakydavo. Paskui mama probėgšmais užsiminė, iš kur tėtis turi tokį didelį randą – pasirodo, kad tarnaudamas šauktiniu Sovietų sąjungos armijoje, sumanė išreikšti savo pilietišką poziciją Lietuvos atžvilgiu. Sutarė su draugais ir išsitatuiravo ant peties Vytį. Tuometiniams vadams toks sumanymas nebuvo priimtinas, todėl netrukus buvo duotas įsakymas tatuiruotę išdeginti. Per tuos trejus mokslo ir tarnybos metus iš savų kurso draugų išgirdau ne vieną panašią istoriją, kuri paskatino juos ateiti į kariuomenę. Vieni ėjo, nes yra, kaip viena kolegė sakė, kariuomenės romantikai, matantys joje savo idealus, galbūt siekiančius net ir tarpukarį. Kiti atėjo saviugdos tikslo vedami, treti turėjo senelius ir prosenelius, grįžusius iš Sibiro, kurių tėvynės meilės istorijos buvo įkvepiančios.
Kiekvieno iš mūsų, mūsų šeimos, giminės istorija yra unikali visos Lietuvos istorijos dalis. Būti jaunesniųjų karininkų vadų kursante reiškia būti didžios Lietuvos istorijos dalimi, prisiliesti prie ypač svarbaus ir skaudaus jos gyvenimo etapo – pokario rezistencijos. Pirmą kartą panašūs kursai buvo sugalvoti dar tarpukariu, kurių žymiausias absolventas – Adolfas Ramanauskas Vanagas. Pagal profesiją – mokytojas, širdyje ir gyvenime – karys. Atsargos leitenantas, kuris atsargoje išbuvo neilgai. Tik jis anuomet save vadino ne kursų klausytoju, o kariūnu aspirantu.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, vadų kursai buvo laikinai atgaivinti 1998-2002 metais, 2005-aisiais baigė paskutinieji absolventai. Gal vertėtų atgaivinus kursus iš naujo atgaivinti ir tradiciją, siekiant oficialiai įvardinti, kad jaunuoliai pasirinkę šį karo tarnybos ir mokslų kelią būtų ne eiliniai klausytojai, o išdidūs ir istoriją prisimenantys kariūnai apsirantai? Kariuomenėje kiekvienas dalinys yra pavadintas vieno ar kito karo vado vardu, bylojančiu tam tikrą, savitą istorijos dalį ir biografinį pasakojimą, tai kodėl gi nesuteikus ir šiems kursams istorijos svorio?
Čia jau ir užbaigsiu. Einu pasitikti laipsnių teikimo ceremonijos, namiškių sveikinimų ir neramiais geopolitiniais santykiais pažymėto rytojaus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!