Apie maistą restoranuose
Turbūt niekada nepamiršiu, kaip su drauge susitikome Vilniuje prieš Kalėdas ir po savo ilgų skrydžių nuskubėjome valgyti į centrą. Pasirinkome vieną piceriją. Draugė užsisakė virtų koldūnų, nes jų labai pasiilgo. Ir ką ji gavo? Ogi gal aštuonis koldūniukus didelėje lėkštėje. Klausimas: kodėl Lietuvoje restoranuose yra nerašomi gramai prie patiekalų?
Netgi Bulgarijoje atsivertus kiekvieną meniu rasi gramus, kas palengvina tavo apsisprendimą. Ar salotos bus 280, 350, o gal 500 g? Pagrindinis patiekalas 300, 350, 400 g? Kava 60, 120, 200 ml? Tai yra labai patogu! Atrodo lietuviškas verslas tiesiog naudojasi klientu, kuris yra apgaunamas, ir, kadangi lieka alkanas, turi užsisakyti kažko papildomai.
Dar prisimenu, kai vieną vasarą apsilankėme kavinėje netoli prezidentūros. Maistas buvo labai skanus, bet jau atsiprašau, galėtų ir įspėti, kad porcijos yra labai didelės. Tuomet esi verčiamas arba persivalgyti, arba palikti trečdalį patiekalo, arba neštis namo (o gal tuo metu dar nesiruoši namo?). Mano nuomone, turėtų būti išleistas įstatymas, kuris neleistų taip klaidinti žmonių.
Apie taksi Vilniuje
Nuo studijų laikų yra tekę nukentėti įsėdant į stovintį taksi ir sumokėti beveik dvigubai už kelionę. O dar esu girdėjusi istorijų, kad yra pavojinga sėstis į tokį taksi, nes tavo važiavimas nebus registruotas, o pats taksi gali būti nelegalus ir tave gali nusivežti kažin kur (kas iš tikrųjų buvo nutikę mano dviem draugėms). Atsiprašau, bet tai yra nesąmonė.
Pavyzdžiui, Sofijoje (Bulgarijos sostinėje) yra pigiau sėstis į stovintį taksi. Pradinė kaina bus apie 35 euro centus. Jei išsikviesi telefonu, bus dviguba kaina (apie 70 euro centų). Tačiau man labiausiai patinka tai, kad ant kiekvieno stovinčio gatvėje taksi šoninio lango yra užklijuota informacija, kurioje yra surašyti dieniniai ir naktiniai tarifai. Tad tu gali pasirinkti tą taksi įmonę, kuri tenkins tavo finansines galimybes.
Tuo metu Plovdive (viename iš seniausių Europos miestų) vietinė valdžia nusprendė, kad taksi tarifai turi būti vienodi visoms įmonėms ir kad jos turi varžytis paslaugų kokybe. Pavyzdžiui, jei tau dispečerė pasakė, kad automobilis atvažiuos po trijų minučių, vadinasi taip ir bus.
Apie kvitus aptarnavimo srityje
Man buvo labai keista, kai Lietuvoje paskutinį kartą kirpausi ir negavau kvito. Tiesą sakant, netgi nepastebėjau kasos aparato grožio salone (...). O jei man, pavyzdžiui, alergiją sukels plaukų dažai arba išbers po kosmetologės procedūros? Kaip aš tada įrodysiu, kad tikrai buvau būtent toje kirpykloje? Aš nenoriu nieko įžeisti, tiesiog manau, kad kiekvienas lietuvis turi teisę žinoti, už ką moka pinigus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“: