Labai norėčiau pasakyt, kad nesislepiu „spintoj“, bet taip nėra. Lietuvoje iš jos išeiti yra sudėtinga. Nekalbėsiu apie tėvus, kurie porą kartų yra išreiškę savo nuomonę ne apie LGBT žmones, bet apie savo bendraamžius.
Net draugų būryje, kurie, atrodo, turėtų pažinoti mane geriausiai, jei aš pradedu kalbėti apie merginas kaip nors kitaip negu platoniškai, iškart mano, kad aš juokauju arba nusišneku.
Žinoma, jie kalba nepiktybiškai (kitaip nebūtų draugai), bet atrodo, kad jie tiesiog negali isivaizduoti, kad aš galėčiau būti ne heteroseksuali. Mokykloj buvo daug prasčiau. Daugiau negu pusė mano klasiokių yra atvirai homofobiški, o likusiujų irgi nepavadinčiau „palaikančiais“.
Jei klasėje prasidėdavo kalbos apie kitokios orentacijos žmonės, atsirasdavo bent vienas ar du žmonės, kurie atvirai pradėdavo šaukti „fu, kaip šlykštu“. O kiti pradėdavo rėžti žeminančius juokelius ir šaipytis.
Ir dažniausiai net ne vaikinai, kurie dažnai pasirodydavo tolerantiškesni už merginas. Kai „Euroviziją“ laimėjo Conchita Wurst, prisiklausiau tokių bjaurių žodžių, kad norėjosi paprasčiausiai galvą daužyti į stalą.
Visi sako, kad situacija gerėja. Na, galbūt taip ir yra, bet tikrai ne čia. Kai jauni žmonės, kurie turėtų būti atviresni tokie dalykams, negu mūsų tėvai ir seneliai, elgiasi bjauriau negu jie, pasidaro skaudu. Kai pasižiūri į užsienį, kur homoseksualai tuokiasi bei augina vaikus, norisi bėgt iš Lietuvos.
Galiu jau dabar pasakyt, kad ne, neauginsiu savo vaikų Lietuvoje, jei niekas nepasikeis. Greitai išvažiuosiu pati į užsienį, kur, tikiuosi, žmonės yra bent kiek kitokie.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!