Šįryt, atsikėlusi 5.30 val., prausdamasi ir ruošdama šeimai bei šuniukams pusryčius, pradėjau svarstyti, kaip aš visa tai spėdavau kiekvieną dieną, dirbdama nuo 7.30 iki 18 val.? Nes man jau būdavo darbas automobiliu važiuoti į darbą: iš šalutinio kelio ištaikyti išsukti į pagrindinį per automobilių srautą, laviruoti vos judančiame kamštyje kone kas antrą dieną, nes prie Kauno „Megos“ vėl avarija, galvoje dėliotis dienos užduočių planą.

„Ak, reikėjo išvažiuoti 7.20 val. Kartu su vyru ir vaikais. Bet kas tada būtų sutvarkęs pusryčių indus?“ – kas antrą rytą kirbėdavo ta pati mintis. Bet niekaip nepavykdavo išvažiuoti. Dabar galvoju, kad dėl to, kad jau senokai nesinorėjo lėkti...

Išleidau šįryt šeimyną. Sutvarkiau stalą, sudėjau indus į indaplovę. Ak taip, juk turiu vieną tarnaitę. Taip indaplovę pavadino prieš porą metų viena bičiulė, rodydama savo idealius lakuotus nagus. Kėlėmės į naujus namus, vyras atkakliai siūlė indaplovę, o aš atkakliai aiškinau, kad man ji nereikalinga. Kiek čia tų indų? Juk esam tik keturiese. Baliavojam namie irgi retai. Bet dabar esu laiminga. Nagai nagais – jų ir toliau beveik nesilakuoju – bet ši tarnaitė sutaupo mano LAIKĄ...

„Tad ką gero nuveikei praėjusią savaitę, a?“ – klausiu savęs sarkastiškai. Gero sau, šeimai, artimiesiems, Lietuvai?

1. Su anytėle aplankiau Liaudies muzikos instrumentų muziejų, sugiedojau pusantros sutartinės. Pavargau. Supratau, kad į Sutartinių klubą Karininkų ramovėje eiti dar anksti;

2. Užsukau į kurčiųjų ir nebylių biblioteką. Pasisiūliau pasavanoriauti jų renginiuose. „Turiu gražų balsą, mokinė ir studentė buvau skaitovė, vesdavau renginius. Galiu daryti viską, bet savanoriaudama norėčiau šią Dievo dovaną išnaudoti“, – papasakojau bibliotekininkei.

Ji užsirašė mano numerį ir pažadėjo susisiekti. Tik neramiai kalbėjo, kad čia gal nėra viskas taip paprasta, gal reikia apiforminti kokius popierius, gal man bus reikalingas padėkos raštas. „Nieko man nereikia, nebent reikia jums“, – atsakiau. Dabar tik lauksiu, skaitysiu poeziją ir treniruosiu artikuliaciją.

Ačiū aktoriui, Kauno dramos teatro vadovui Egidijui Stancikui už viešojo kalbėjimo pamokas VDU „Aktorių dirbtuvėse“.

3. Su kita bičiule aplankėme M. K. Čiurlionio muziejų. Gėda prisipažinti – Kaune gyvenu 23 metus, o šiame muziejuje buvau pirmą kartą. Nors Druskininkuose jo namuose buvau net du kartus. Po filmo apie Mikalojų ir Sofiją. Ar Sofiją ir Mikalojų? Deja, irgi greitai pavargau. Bandėme gilintis į paveikslų simbolius, prasmes. Esu be galo dėkinga mus užkalbinusiai gidei Rytei – kai kurie paveikslai prakalbo jos dėka.

Paklausėme „Miško“ ir praplepėjome „Jūrą“. Tada bičiulė pasveikino mane su jau prieš mėnesį buvusiu gimtadieniu. Yes! (angl. taip) Dovanų gavau jos pačios megztas pirštines ir šokoladą be cukraus. Tikrą, itališką.

4. Parašiau nacionalinį diktantą! Nors dėl ligos patiriu akies spazmus, vaizdas tai dvejinasi, tai ne. Nors visiškai nebemoku dailiai rašyti ranka ir paskaudo pirštai – net keletą kartų dariau pertraukas ir kračiau ranką – aš didžiuojuosi savimi! Kaip ir visais kitais, rašiusiems kartu Garliavos bibliotekoje. Beje, ten pat šiuo metu veikia nuostabi paroda apie poetą Justiną Marcinkevičių. Beje, tą patį vakarą LRT rodė premjerą – filmą „Muškietininkai“, įgarsintą tik angliškai ir net be titrų. Nacionalinio diktanto proga. Beje, mano vyrai televizoriaus nustatymus patikrino. Kaip mums pasirodė, na, tikrai filmas buvo be lietuviškų titrų.

Likusi savaitė praėjo tvarkantis namus, lankantis tai pas gydytojus, tai bažnyčiose, ruošiantis savaitgaliui su draugais ir giminėmis. Dar kartą lietuve pasijaučiau, palaikydama lietuvišką kiną. Su šeima pažiūrėjome ir dukterėčiai, grįžusiai trumpam iš Londono, padovanojome „Emiliją iš Laisvės alėjos“.

Esu pragmatikė iki kaulų smegenų. Tikiu, kad jei nepadės daktarai, padės Dievas. Jei nepadės Dievas... Tada jau niekas nepadės...

Ir pati sau kiek galiu ir suprantu padedu, ir šeima, ir artimieji, ir likę draugai stengiasi dėl manęs ir palaiko. Visi nori, kad būčiau sveika ir laiminga. Ir aš noriu gyventi. Nes laikas vis greičiau bėga.

Ir pabaigai.

Bičiulė, padovanojusi man pirštines, prieš kelis mėnesius taip pat tapo bedarbe. Tik jai pasisekė savęs nesudeginti. Man nepasisekė. Bet rašau apie ją todėl, kad ji įvardino, jog mes nesame bedarbės. „Bedarbiai – žmonės, ieškantys darbo. Mes su tavim – dykaduonės“, – konstatavo ji.

O aš užprotestavau. „Ne, aš dirbu. Žmona, mama, marčia, namų šeimininke. Mano pagrindinis darbdavys – mano vyras. Ir man kasdien vis smagiau jam dirbti“, – sukikenau.

Ir tada taip pačiai palengvėjo. Kad nesu NIEKAS.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pirmąją „Bedarbės dienoraščio“ dalį galite perskaityti čia.