Jaehuną sutikau 2009 m. Paryžiuje, mudu studijavome vienoje iš Prancūzijos aukštųjų mokyklų. Jis buvo ką tik baigęs privalomąją karo tarnybą ROK (angl. Republic of Korea Armed Forces) kariuomenėje ir turėjo dar daug įspūdžių, kuriuos tuomet mums, studijų kolegoms, pasakojo prie vyno taurės. Šalyje, kur vynas pigesnis už vandenį, Jaehunas mums, civiliokams, papasakojo, ką reiškia būti kariu. Jo nuotykių klausėmės iki paryčių.
Korėjietis pasakojo, kad tarnyba sunki, bet jo šalyje įtikėta, kad jei stengsiesi iš paskutinių jėgų... drakonas nasruose tau atneš stebuklingą akmenį, Čintamani, ir turėdamas tą akmenį, tu tapsi tuo, kuo visada turėjai būti. Juokais užsiminė, kad Korėjoje iki šių laikų mitai vis dar susipynę su tikrove. Jis sakė buvęs įspėtas savo artimųjų, kad tarnaujant nuo užgriuvusių sunkumų ir iššūkių jam ne kartą norėsis viską mesti, bet šiame kelyje jam neva nuolat padėsiančios mažos dievybės Kami, esančios visur – viržio žiede, medžio žievėj, vandens laše, saulės spinduly... Ir galiausiai, jei jis bus vertas, jis taps kariu, pranašesniu už savo priešininką. Visomis prasmėmis. Tąkart iš jo akių išskaičiau, kad tuos iššūkius jis grįžo įveikęs.
Antrąjį karį sutikau vieną labai karštą vasaros dieną dykumoje, kepinant 40 laipsnių karščiui po penkerių metų nuo pažinties su Jaehunu. Yairas, tarnavęs IDF (angl. Israel Defense Forces) karinėse oro pajėgose, tądien vadovavo mūsų žygiui per „mirties slėnį“. Kai artimiau susipažinome, po kelių dienų išgirdau pasakojimą, kaip jam sekėsi atlikti kario pareigą. Sutapimas ar ne, bet šių dviejų karių visuomenėse mitai, legendos, misticizmas persipina su realybe. Ir šaltą naktį prie Libano sienos Yairas man ir draugams pasakojo, kad kiekvienas žydas prisiima atsakomybę už savo šeimą ir savo šalį, ir kad kiekvienas iš jų turi būti pasirengęs tapti tzadikim nistarim (hebr.) – paslėptais išrinktaisiais, t.y. elgtis taip, lyg nuo jo vieno priklausytų milijonai gyvybių, visos šalies likimas. Pasak jo, būtent todėl hebrajų kalboje žodis „išrinktasis“ ir „daryti daugiau“ netgi turi tą pačią šaknį.
Abiejų šalių kariuomenėms jau daugiau nei po septyniasdešimt metų, bet šiuos karius vienija ne tik tai – juos vienija požiūris į tarnybą, į savo pareigą šeimai, visuomenei, šaliai. Anot jų, jie į kariuomenę ėjo tapti geriausiomis savo paties versijomis – overlingais. Overlingas – tai karys, turintis neeilinį pranašumą prieš savo priešininką. Tokius karius Napoleono laikais vertino santykiu 1:3, Kromvelio valdymo laikotarpiu – kaip 1:∞. Toks karys turi ne tik paprastą, bet ir moralinį kompasą: savitą charakterį, neeilines vertybes, aukštesnius tikslus. Overlingas yra įvaldęs sisu – stoišką užsispyrimą, ištvermę, drąsą ir atkaklumą. Žvelgiant į juos, man darėsi pavydu, kokius žmones jie iš savęs padarė tarnybos metu. Jie tapo drąsiausiais piratais, užkariaujančiais naujus horizontus, kuriančiais ir įgyvendinančiais fantastiškiausius planus. Jie – laimingi klajokliai, nomadai, suradę namus.
Bene vienintelė vieta, kur „drakonas tokį akmenį būtų galėjęs man atnešti savo nasruose“ buvo Klaipėdoje įsikūręs Dragūnų batalionas. Dragūnų pavadinimas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio drako, kuris lietuvių kalboje reiškia drakonas, slibinas – grėsmingas padaras, pasirengęs sutikti priešą sausumoje, jūroje ir ore. Batalione sakoma: „Kartą tapęs dragūnu, Juo išliksi visą gyvenimą ir vėliava nebus prarasta tol, kol bus gyvas nors vienas iš mūsų“. Tai buvo bandymo rasti akmenį kaina ir aš prisiekiau savo krauju. Ir nors tarnyba jau eina į pabaigą, baigiasi devintas tarnybos mėnuo, aš akmens neradau, bet tikiu, dar nevėlu.
Užuot radusi akmenį, aš ir gimtajam krašte sutikau karį, kuris įveikęs sunkumus tą Čintamani gavo. Tokį karį atpažinti, pastebėti nesunku: lyg nužengęs iš „Radviliados“ laikų, stovi apsuptas minios rimtų „kentų“, kiemo berniukų, nesuprantančių, nei kas jie tokie, nei kodėl jie šitoj kariuomenėj atsidūrė, nekeliančių sau jokių tikslų. Guodžia mintis, kad jie, tik iš išorės šakalai, trokšta kada nors tapt panašesniais į jį:
Tai liūdnos, tai linksmos, bet visad tikros to kario akys –
Drakono liepsna žėri tose akyse.
Lyg jas būtų nukalę ir jam įsegę patys dievai –
Tie maži maži Kami.
Overlingas priesaiką davė
Vandeniui. Orui. Žemei -
Jis visą Lietuvą sergi, laužus kitų širdyse kūrena.
Kovoj narsus, sužeistas kantrus –
Krauju prisiekė ir drakono akmenį, Čintamani, vietoj širdies gavo.
Stovi apsiginklavęs orus, santūrus.
Tarsi žinotų -
Iš jo gims karaliai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!