Interneto komentatoriai
Norėdamas prieš miegą prasiblaškyti atradau naują užsiėmimą – komentarų skaitymą. Nelengva, bet įdomu. Mano tekstai lyginami su „zuikio pašikimu smulkiais šūdukais“ (kaip iki tokio dasigalvoti, pasakykit jūs man!), tapimas populiariu prilyginamas tapimu homoseksualiu (o aš susimąstau – gal iš tiesų tai padeda?). Gan įdomus man pasirodė pastebėjimas – priskyrimas vieno iš mano straipsnių autorystės Petruškevičiui, kiti gi teigia, kad straipsnio autorius – moteris.
Šiam kartui internetus laimi „Mažiumi“ pasivadinęs interneto trolis: „Perskaičiau ir prisiminiau tą jausmą, kai studijų laikais pergėriau alaus, ir mama paryčiais man į tūliką atnešė vandens...“
Aš suprantu... Sunki vaikystė, paauglystė, o ir studentiški laikai nelepino, apsivėmus pas mamą tūlike, šiai nešant vandenį sūnui, kad atsigautų. Tokie tad šių dienų komentatoriai.
O aš grįžtu nuo ko pradėjęs ir papasakosiu Jums apie tai, kaip aš šį kartą ir vėl patekau į daug dalykų: madų šou, aukštuomenės ir fotografų susibūrimą. Tik šį kartą šampano nebuvo arba aš jo nemačiau. Bet nelabai ir norėjosi – labiau įdomu buvo pažiūrėti į susirinkusius.
Publika renkasi, madų šou
Ką žmonės patenkina, patekę į kadrą, žurnalų puslapius? Kaip neatsibosta toms moterims, kurioms jau virš keturiasdešimt metų, pastarąjį dešimtmetį leisti tuose pačiuose renginiuose? Juk juose beveik niekas nesikeičia: tik suknelių spalvos, vieną areną keičia kita. Čia jų darbo dalis? Kokia dalis ir kokio darbo?
Norėtųsi apsižvalgyti, bet kam? Aš dažnai pavartau visiems gerai žinomą žurnalą, o čia, pakėlęs galvą, matau tą patį – tik su kitomis suknelėmis. Na, turbūt ir ačiū Dievui, kad su kitom – bent tam joms pinigų užtenka. Atsiprašau, per daug prasižiojau ir išlindo mano kaimietiška nuomonė. Kaip ten sako – gali žmogų išvežti iš kaimo, bet kaimo iš žmogaus neatimsi. Aš bent jau tai žinau. Ko nepasakysi apie pusę Vilniaus.
Su šypsenomis visi rikiuojasi prie tos logotipų sienelės, kur juos be perstojo fotkina krūva susireikšminusių fotografų. Tie žmonės po to negali ramiai miegoti, kol nepasirodo mano jau minėtas žurnalas, kurį daugelis net neprisipažįsta skaitantys. Girdėjau tokius gandus. Apskritai, nuo apsilankymo pirmame aukštuomenės vakarėlyje bei daugiau laiko su savo naująja drauge praleidimo pradėjau girdėti vis daugiau ir daugiau visokiausių dalykų. Gandais dar kitaip jie vadinami.
Kai kurios mamos savo vaikus nuo pat mažumės pratina pozuoti prie tos logotipų sienelės. Tai kas iš jų išaugs? Oksana Pikul? Nors pastarosios likimas gan gerai susidėliojo ir, kas puikiai matosi, svarbiausia gyvenime turėti tikslą.
– Klausyk mamos, nes kitaip būsi Oksana.
Bet ką daryti vaikui, kurį mama vedasi prie tos sienelės, prie fotografų?
O gal aš per daug viską sureikšminu? Ir viskas iš tiesų normalu? Galbūt taip viskas ir turi būti? Galbūt tokia yra įžymybių ir mados bendruomenė? Tik nenustoja kirbėjęs klausimas: ar yra tarp jų ir normalių žmonių? Turbūt yra. A, ir dar vienas klausimas, biškį ne į temą: kas patinka Vaidui Baumilai – vyrai ar moterys?
Mano aprangos rinkimus laimėjo mergina, pasisiuvusi kostiumėlį iš močiutės užuolaidos. Nors apdarų ten buvo ojėj kokių: rūžavų, salotinių, ilgų, trumpų, plevėsuojančių. Kai kurios suknelės (man visos jos panašios buvo) – tos iš kolekcijų – priminė tokias, kokias mano baba turėjo. Gal aš tiesiog kažko nesuprantu.
Vienas dalykas, kurio iš daugelio (bet tikrai ne visų), buvusių tame renginyje, neatimsi – tai grožis. Beveik visi čia susirinkę atrodo gražiai. Ypač moterys. Čia beveik vien moterys. Nors mačiau ir su žaliais plaukais. Kaip iki to dasigalvot?
Pats pasirodymas buvo gražus. O kai kurių merginų speneliai tiesiog styrote styrojo – gal irgi visai gražu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!