Ir kaip bebūtų keista, norai turi savybę išsipildyti... Būtent tada netikėtai pasirodei tu - atviras, tiesus, švelnus ir rūpestingas, gal truputėlį užsispyręs, velniškai atkaklus, gal net pernelyg drąsus, buvai beveik tobulas, net kai kurios tavo gyvenimo detalės ėmė ir nublanko.
Man pasidarė visiškai nesvarbu, kad tu vedęs, kad ir kaip tai baisiai skambėtų - to tu niekada neslėpei ir tas labiausiai žavėjo. Niekada ir nenorėjau tapti tavo antrąją puse, tikrai ne, man to visai nereikėjo...Tiesiog neįsivaizdavau, kad galiu atrasti tokį nuostabų draugą, beveik brolį, kuris šalia, kuris moka klausytis, su kuriuo tiesiog labai lengva ir gera.
Kai pagalvoju, kad kartais tiek daug laiko iššvaistome pykčiams, ginčams, rietenoms, šiurpuliukai kūnu nubėga, brrr... Su tavimi taip paprasta, tu visada supranti, nutildai mane kai bandau įsiplieksti, prajuokini, kai būnu nuliūdusi, apkabini, kai man šalta, priglaudi savąją ranką prie manosios ir sušildai... Ir atrodo ištirpstu, pasidarau lengva kaip snaigė, kaip pūkas. Net truputį pavydu pasidaro - kodėl tu jau esi įsipareigojęs? Bet kas labiausiai patinka - kad tu moki gerbti, kad ir kaip naiviai skambėtų, tu gerbi mus abi...Niekada net nedrįsčiau stoti jai skersai kelio, tiesiog negalima tau kenkti, nematau prasmės, kodėl turėčiau...
Juk esi nuostabus žmogus ir dėkoju gyvenimui, kad suteikė galimybę tave sutikti ir pažinti. Juk taip gera kai tave užvaldo keistas jausmas...
Kristina
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!