Pripažinsiu, visada žavėjausi mediko specialybe, jau nuo mažų dienų mamai sakydavau, kad aš būsiu gydytoja. Paaugusi pagalvojau, kad norėčiau būti ta, kuri padeda naujai gyvybei ateiti į mūsų pasaulį, ir tapau akušere. Keistai žiūrėjau, kai pirmame kurse dėstytojai pasakė, kad jeigu pasirinkome šią specialybę, tai ieškotume turtingo vyro, nes kitaip neišgyvensim...
Taip, aš jo nepaklausiau ir dabar gyvenu nuo algos iki algos, prisiimdama papildomų budėjimų, namuose per savaitę 3 nepilnas dienas praleidžiu. Dar nėra nė 30 metų, bet jaučiu, kad naktinis darbas ir darbas paromis labai kenkia sveikatai, net nematau, kaip auga vaikai, bet juk bent jau išgyventi reikia...
Medicinos sistema nusivyliau, kai prasidėjo praktika... Pamačiau, kur pakliuvau, tik buvo gaila mokslų, todėl jų ir nemečiau, dabar jokiu būdu nesirinkčiau medicinos srities. Juk mes, akušerės, besimokiusios 5 metus, nuolat dalyvaujančios įvairiose konferencijose, rašydamos mokslinius straipsnius, dirbdamos su naujagimiais, jų mamomis, dar dirbame ir su jų tėveliais ir seneliais, nes visiems būna taip neaišku, kaip rūpintis tuo mažuoju angeliuku, kad išmokusios mamą, mes mokome ir tėtį, ir senelius...
O atlyginimas... Jis – kone kaip sanitarių, kurios net nebaigusios mokslų... Ar tie, kurie sėdi šiltose kėdėse, bent įsivaizduoja, kokį mes sunkų darbą dirbame? Ar jiems tik rūpi, kaip nuskristi į kokią stažuotę, perkant brangiausios klasės lėktuvo bilietus, nes neva tuomet yra daugiau patogumų? Ar rūpi, kaip mes darbe dirbame sustingusiais pirštais, nes per ligonės langus taip pučia, o naujų sudėti juk lėšų nėra...?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: