Kita vertus, kartais atrodo, jog mums patiems šie dalykai nelabai rūpėtų. Juk žmogiška logika yra paprasta: gyvenime visko gali nutikti, tad kvaila būtų kažko nuolat bijoti, dėl kažko rūpintis. Kaskart taip ir nori sau pasakyti: juk žūti galima lygioje vietoje, paslydus ant šaligatvio ar užkritus varvekliui ant galvos, o čia – visi tik ir kalba apie nelaimes keliuose.
Juk visame pasaulyje kiekvieną dieną jų įvyksta tūkstančiai. Tačiau... pakanka tik trumpam sugrįžti į realybę, paskaičiuoti kiek žmonių gyvena kaimyninėse šalyse, kiek užsienio valstybėse žmonės turi automobilių ir koks avaringumo (žuvusiųjų) procentas yra kiek toliau nuo Lietuvos ir... visos paprastos mintys, - apie eilinius atsitiktinumus ir nelaimes, kurios ne visuomet aplenkia tave ar tavo artimųjų ratą, – pasirodys panašios į košmarą, kurio mes nesapnuojame, kuriame – gyvename kasdien.
Natūralu, jog kelių policija sunerimusi, visuomenės veikėjai pradeda agitacines kampanijas, raginančias laikytis kelių eismo taisyklių ir daryti viską, kas galima, kad sumažintų keliuose praliejamo kraujo kiekį.
Atrodytų, jog viskas daroma teisingai. Pareigūnai tarsi dirba, spauda mirga nuo skambių antraščių, o avarijų skaičius... nesikeičia. Policijos viršininkai tik gūžčioja pečiais, svajoja padidinti baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus ir taip (šįkart jau tikrai) pažaboti nedrausmingus vairuotojus.
Tačiau, man, kaip žmogui, vairuojančiam jau 7 metus, kelyje mačiusiam tiek šviesių, tiek tamsių akimirkų ir regėjusiam beveik visus patrulių darbo metodus, – nesikeičianti nelaimių statistika visiškai nestebina.
Visų pirma, man keista, kodėl niekas nebando kreipti dėmesio į aplinkybes, kurios sukelia skaudžiausius įvykius? Žinoma, padaugėjo akcijų, kuriose gaudomi neblaivūs vairuotojai (labai gerai, iniciatyva vertinama 10), pagaliau sugriežtėjo saugos diržų kontrolė – pareigūnai stabdo, moko, o kartais – net baudžia (laimei, baudos nėra didelės), tačiau... sakinį ir vėl tenka baigti daugtaškiu.
Daugelis kitų dalykų daromi atmestinai. Pavyzdžiui, bandymas bausti vairuotojus, kurie viršija greitį. Negalima sakyti, jog patruliai nedirba. Jie sąžiningai stovi su greičio matuokliais, o pasisekus – nusišypso iki ausų ir stabdo automobilį. Žinoma, pamoko pažeidėją, nubaudžia, net baudos taškų nepagaili. Atrodo, jog daromas dar vienas darbas, už kurį bus gautas dar vienas aukščiausias įvertinimas, bet... šioje vietoje, viskas užsibaigia abejingu ir beviltiškų trijų raidžių žodžiu.
Pažiūrėkime, kokiose vietose stovi pareigūnai: gatvėse, kuriose pakankamai (bet ne perdaug) intensyvus eismas. Ten, kur šaligatviais žmonės nevaikšto, avarijų – niekad nėra buvę, o leistinas greitis nuo senų laikų nepakeistas – 50 km/h.
Žinoma, smagu, kai kur nors skubantis vairuotojas, niekam nekeldamas pavojaus važiuoja 71 km/h. Arba, stovėjimas krūmuose, autostradoje, ankstyvą rudenį, kai dar nėra sniego, oras saulėtas ir sausas. Kelio sąlygos kone idealios, o aplink – nei vienos mašinos.
Tik paspausk iki 130 km/h, greičio, kuris vasarą (lyjant lietui ir keliui esant žymiai blogesnės būklės) būtų leistinas, ir jau būsi stabdomas, lyg kelių banditas, baudžiamas 75-150 Lt bauda ir keliais baudos balais. Bet štai, tik įvažiuoji į miestą, kur eismo sąlygos daug sudėtingesnės, gatvės siauresnės ir gausios perėjų, bandai važiuoti tinkamu greičiu (net neviršydamas maksimalaus leistino greičio) ir pasijusi tarsi vėžliukas-nindzė, esantis ne savo vietoje.
O keisčiausia tai, jog tokiose vietose nei patrulių, nei fotoaparatų fiksuojančių greičio pažeidėjus nė su žiburiu nerasi.
Arba dar viena situacija – pėsčiųjų perėjos. Ar daugelis mūsų praleidžia pėsčiuosius? Ar visi pastebime ženklus skelbiančius, jog toje kelio vietoje – pirmenybę turi pėstieji. Man atrodo, kad ne. Pats stengiuosi pristabdyti prieš perėją, o sustojęs – visuomet žiūriu į šalia esančią eismo juostą bijodamas, kad kas nors nesugalvotų lėkti nesustojęs. Tačiau tokių vairuotojų – mažuma.
Dažnai tenka atsidurti kitoje barikadų pusėje ir tapti pėsčiuoju. Atsistoti prie perėjos ir – laukti, o žengus pirmą žingsnį – bijoti. Žinoma, visa tai gali skambėti be galo juokingai, tačiau ne kartą buvo situacija, kai vienas kitas neatsargus mano žingsnis galėjo priartinti prie nelaimės.
Vieną kartą teko atsidurti tarp dviejų mikroautobusų, kurie, pamatę mane prie gatvės krašto, pristabdė, o paskui, man išėjus į gatvę, kažkodėl padidino greitį. Laimei, mano kūno sudėjimas leido įsisprausti į tarpą tarp automobilių.
Kitą kartą – teko pajusti visišką vairuotojų abejingumą, kai žengus pirmus žingsnius į gatvę nė nebandoma stabdyti, veikiau atvirkščiai – greitis yra padidinamas.
Aišku, visa tai gali skambėti, kaip mano bandymas pasiskųsti nedrausmingais vairuotojais. Tačiau, neužmirškime to, nuo ko pradėjome: karo keliuose.
Tai štai, prieš keletą dienų mano bendradarbė nepraleido per perėją bandančių eiti motinos ir vaiko. Laimei, šie niekur neskubėjo, tad nežengė keleto lemtingų žingsnių ir nelaimės buvo išvengta. Šią situaciją pastebėjo kelių policijos patruliai. Sustabdė pažeidėją, truputėlį pamokė ir... paleido. Pasiėmę 20 Lt baudą (perverskime kelių eismo taisykles ir patikrinkime, kokios minimalios baudos yra taikomos už pakankamai grubų KET pažeidimą: pėsčiųjų nepraleidimą, einant per perėją).
Prieš savaitę mačiau dar keistesnį atvejį – tamsiu paros metu ėjau gatve. Pastebėjau, jog kažkas artėja prie manęs. Sustojau ir pamačiau, jog gatve nukūrė automobilis, kurio šviesos buvo išjungtos (matyt akumuliatorių taupė). Pamaniau, gerai būtų, kad kur nors būtų kelių patrulis, gal pamokytų. Mano nuostabai, kur buvęs, kur nebuvęs ta pačia kryptimi nuvažiavo ekipažas. Žvilgsniu nusekiau, kas dabar bus, juolab nedrausmingas vairuotojas sustojo prie šviesoforo, tad patrulis po kelių akimirkų jį pavijo. Mano didžiai nuostabai – nebuvo nieko. Nei įsijungiančių švyturėlių, nei kito pamokančio veiksmo. Patrulis nuvažiavo savo reikalais, o vairuotojas, kurio mašina naktį nematoma pasuko ten kur reikia.
Ir tai, tik kelios istorijos iš tūkstančių, kurios kasdien vyksta šalia mūsų. Tai, kas galėtų išgelbėti gyvybę, padėtų išvengti sužeidimų – lengva ranka nustumiama į antrą planą. Tai, kas turėtų būti toleruojama arba baudžiama pagal atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą – eskaluojama, kaip pareigūnų pasiekimas gaudant pažeidėjus ir renkant baudas į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžetą.
O televizija, radijas ir spauda vis mirga nuo pranešimų. Ar prieš skelbiant karą, nevertėtų pilnai išanalizuoti situacijos? Pažiūrėti, kokias „karo“ strategijas kuria užsienio valstybių (geriausia tų, kur avaringumas mažiausias) pareigūnai. Ir tik tuomet, viską gerai išanalizavus, pakeitus savo mentalitetą, pamiršus norą įvykdyti planą, kuriame reikia sugauti tam tikrą pažeidėjų skaičių ar surinkti numatytą kiekį pinigų, pabandyti atmerkti akis ir tapti tikrais angelais sargais. Kariais, kurie ne tik gelbėtų civilius žmones nuo bereikalingų mirčių, tačiau tuo pačiu liktų žmonėmis, kuriais galėtų pasitikėti visi.
Gal taip, atsirastų pagarba, tarpusavio supratimas, gal taip išvengtume dešimčių, šimtų ar net tūkstančių beprasmių aukų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!