Aš, kaip ir Tautvydas, į Kauną atvykau studijuoti iš kito miesto. Būdami pakankamai sveiki, mes nepuolėme ieškoti sau naujo šeimos gydytojo. Kam jis? Juk mes vis dėlto tik studijuojame Kaune. Kaip dauguma studentų, atvykusių studijuoti iš kitų miestų, savo namais laikome ne bendrabutį, o tą miestą, kuriame užaugome, kuriame gyvena mūsų tėvai. Tačiau kartais iškyla nenumatytų situacijų. Viena nenumatytų situacijų ištiko ir Tautvydą, tad aš paėmiau iš jo interviu, kad galėtumėte susidaryti bendrą problemos vaizdą.
- Kada ir kuo Tu susirgai?
- Aš susirgau pavasarį, vidury savaitės. Buvo pirmosios karštos dienos – 28 Celsijaus laipsniai karščio. Susirgimas pasireiškė tuo, kad man ant dešiniojo sėdmens užaugo spuogas. Aš į jį nekreipiau dėmesio. Po spuogo pasirodymo praėjus kelioms dienoms pradėjau karščiuoti. Iš pradžių ganėtinai nestipriai - buvo gal 37 ir kelios dalys. Po to temperatūra kildavo iki 39,5, o spuogas augo ir skaudėjo.
- Po kiek laiko kreipeisi į medikus?
- Aš Kaune neturėjau savo šeimos gydytojo, todėl, manydamas, kad šis karščiavimas tėra laikinas ir išgydomas paracetamoliu, aš niekur nesikreipiau keturias dienas. Visas keturias dienas buvau su aukšta temperatūra. 4-ąją dieną jau gan rimtai sunerimęs nuvažiavau į Kauno (...) ligoninę, kur man chirurginiu būdu pašalino „augintinį“, kuris, paaiškėjo, buvo pūlinys. Kadangi buvo atliktas pjūvis, mane reikėjo kiekvieną dieną perrišinėti, ko pats negalėjau padaryti, o priimamasis jau nebepriėmė.
- Tai kur kreipeisi?
- Pamėginau keliose ligoninėse, tačiau niekur nesulaukiau pagalbos, todėl kreipiausi į pražįstamus ir suradau gerą šeimos gydytoją Šilainių poliklinikoje ir prisiregistravau, tada sulaukiau tolimesnio gydymo.
- Kodėl negrįžai gydytis į savo gimtąjį miestą?
- Negrįžau, nes universitete buvo atsiskaitymų vajus ir iki sesijos bebuvo likusios dvi savaitės.
Taigi, iš esmės konstitucijos 53 straipsnis nebuvo sulaužytas. Tautvydui buvo suteikta būtinoji pagalba ir jis buvo paleistas gydytis ambulatoriškai. Tuomet Tautvydas paprasčiausiai turėjo kreiptis į šeimos gydytoją, kuris jam turėjo padėti arba duoti siuntimą pas specialistą, kuris gali suteikti pagalbą. Tačiau Tautvydo šeimos gydytojas buvo kitame mieste. Be abejonės, Tautvydas teoriškai galėjo grįžti į savo miestą ir gydytis ten, bet dėl intensyvaus studijų laikotarpio jis to daryti nenorėjo.
Bet kurios ligos negydymas gali baigtis komplikacijomis, kurios gali būti pražūtingos žmogaus gyvybei. Kai kurios ligos gali atrodyti nepavojingos ar paprastai išgydomos. Viena tokių ligų yra streptokokinė angina. Atrodo, nereta liga ir pąžįstama, ją namų sąlygomis galima mėginti išgydyti antibiotikais. Tačiau toks „išsigydimas“ gali sukelti rimtų problemų.
Streptokokinė angina gali komplikuotis (...). Akivaizdu, kad neypatinga liga gali baigtis liūdnomis pasekmėmis. Angina - tokia liga, kuria sergant galima laikyti egzaminus, ruošti kursinius darbus ir t.t. Sveikas protas sako, kad susirgus reikia kreiptis į gydytojus, bet ant galvos kabantys atsiskaitymai, koliokviumai ir egzaminai gali būti priežastis, kuri leis numoti ranka į nemažai ligų. Sveikatos apsaugos sistema vis tik nepadaro nieko, kad skatintų tokių ligonių gydymąsi. Studentų gyvenimas yra lankstus, ko nepasakysi apie sveikatos apsaugos sistemą.
Man atlikus VDU studentų apklausą tapo aišku, kad dauguma studentų nėra prisiregistravę pas vietinį šeimos gydytoją, nes jiems tai paprasčiausiai neaktualu. O atsitikus bėdai jie neturi kur kreiptis. Lieka trys išeitys: 1) spjauti į studijas ir važiuoti namo; 2) ieškoti pagalbos ir mėginti registruotis pas šeimos gydytoją; 3) bandyti rizikuoti ir gydytis pačiam. Faktas, kad pirmiausia yra renkamasi trečią variantą, nebent studijų laikotarpis nėra intensyvus.
Studijuojant teisės aktus, susijusius su šia studentiška šeimos daktaro problema, teko nustebti. Pasirodo, Tautvydo atvėju, visai nebuvo būtina žūtbūt užsiregistruoti pas vietinį šeimos gydytoją tam, kad būtų pertvarstytas. Jis galėjo paprasčiausiai kreiptis į vietinę ligoninę ir susimokėti už procedūras - tai numato sveikatos apsaugos ministro įsakymas: „Sveikatos apsaugos ministro įsakymu reglamentuota, kad pacientui kreipiantis dėl skubios medicinos pagalbos gydytojo siuntimas neprivalomas. Siuntimo nereikia, kai pacientas kreipiasi į tą patį specialistą dėl tos pačios priežasties arba kai yra numatytas jo ilgalaikis stebėjimas. Taip pat siuntimo nereikalaujama kreipiantis į gydytoją dermatovenerologą. Tačiau kitais atvejais, jei kreipiamasi be šeimos gydytojo siuntimo, už gydytojo specialisto konsultaciją teks mokėti sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje dirba pasirinktas gydytojas“. Tautvydui, mano žiniomis, jokioje Kauno ligoninėje nebuvo pasiūlyta už paslaugas paprasčiausiai susimokėti. Jokia registratūra ar priimamasis nepranešė apie tokią galimybę ir lyg užsukti kartojo, kad reikia kreiptis į šeimos gydytoją.
Išsiaiškinęs šią detalę paskambinau į keletą registratūrų ir apsimečiau, kad mane reikia pertvarstyti po procedūros ir kad Kaune aš neturiu šeimos gydytojo. Viename priimamajame man pasiūlė kreiptis į traumatologinį skyrių, o kai kreipiausi ten, man pasakė, kad išrašas (operavęs daktaras tokį išrašą išrašė Tautvydui) pats savaime yra siuntimas.
Dar vienas priimamasis vėlgi pasakė, kad man reikia kreiptis į šeimos gydytoją. Kodėl taip yra - gali būti keletas priežasčių. Pirmoji - ligoninės suinteresuotos, kad pacientai būtų registruoti Kaune dėl didesnio finansavimo. Antroji - kur kas logiškesnė - studijuojant teisės aktus tapo aišku, kad jų yra begalė. Sveikatos apsaugos sistemos administravimas yra pernelyg didelis ir neefektyvus, dėl ko turime realiai veikiančią sistemą, kuri siunčia pas šeimos gydytoją, ir formaliai veikiančią, kurioje už paslaugas galima susimokėti. Visiškai natūralu, kad valstybinėse ligoninėse ši susimokėjimo galimybė yra pamiršta, nes norinčių paprasčiausiai būna labai retai, o ir tokiu atveju jie, kaip ir Tautvydas, nėra informuojami.
Būtent realioji ir formalioji sveikatos apsaugos sistema sukūrė šią Tautvydo ir kitų studentų problemas. Apmaudžiausia, kad dėl biurokratinio aparato griozdiškumo galima prisižaisti iki labai rimtų pasekmių. Sveikatos apsaugos sistemos spragos kyla iš to, kad spragos yra tvarkomos vis naujais teisės aktais, ministro įsakymais, kurie tik lopo skylėtą sistemą. Galbūt jau laikas pagalvoti apie reformas? Ministras Vytenis Andriukaitis interneto platybėse yra vadinamas „Reformatorius Vytenis“ tik gaila, kad ministro veiksmai, mano manymu, tik gilina problemas, kurias reikia spręsti sisteminėmis sveikatos apsaugos reformomis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!