„Partinukų“ privilegijos
Tais laikais labai nelengvą buvo nusipirkti gražesnių rūbų, skanesnio maisto, geresnių batų ar tauresnio gėrimo butelio – visa tai buvo „deficitas“, skirtas tik siaurai išrinktųjų grupei arba tiems, kurie turėjo „blatą“ – giminaičių, draugų ar gerų pažįstamų prekybos sistemoje. Aukštesnio rango TSKP valdininkai apsipirkdavo spec. parduotuvėse, kur be „blato“ galėjo gauti armėniško konjako, lietuviškų šprotų, rūkytos Sibiro lašišos, dešros „servelatas“ ir t.t. Mums gi net teniso raketę ar kamuoliuką norint nusipirkti reikėjo „blato“, nekalbant jau apie kokius „adidas“ sportbačius ir panašiai. Be to, patikimi partiniai darbuotojai turėjo dar vieną privilegiją – jie galėdavo išvažiuoti į užsienio šalis. Mums, eiliniams jaunuoliams, net į socialistinę Lenkiją ar Vokietijos demokratinę respubliką nuvažiuoti buvo labai sudėtinga, dažniausiai neįmanoma. Ypač tiems kur nelaikė „liežuvio už dantų“.
Vis tik palyginus su dabartinių Seimo, Vyriausybės narių ir kitų valdininkų privilegijomis bei gerove tos sovietinių „nomenklatūrščikų“ privilegijos dabar atrodo tiesiog graudžiai. Nuvažiuodavo koks rajono partsekretorius į Čekoslovakiją ir parveždavo savo uošviui kelis butelius čekiško alaus – kaip didžiulę vertybę ir deficitą... Alus, beje, sovietų laikais buvo prastas. Mano bičiuliai kartais pajuokauja, kad vien dėl to reikėjo nuversti tą sovietų valdžią.
Dabartiniai nomenklatūrininkai važiuoja ne tik į Čekiją, bet ir į Naująją Zelandiją, Jungtinius arabų Emyratus, JAV, Japoniją, Kiniją ir kitur. Turi ir savo atskiras „elito“ parduotuves, kavines ir kt. Ar daugelis iš mūsų galėtų pietauti „Stikliuose“? LTSR aukščiausios tarybos narys palyginus su LR seimo nariu buvo beviltiškas skurdžius – gaudavo šimtą rublių algos, turėjo pažymėjimą, leidžiantį važinėti nemokamai viešuoju transportu ir kartkartėmis spec. parduotuvėje galėdavo nusipirkti vengriškų žirnelių, majonezo ar dar ko nors... Jokių padėjėjų jis neturėjo, jokio prabangaus automobilio, jokių lėšų kanceliarinėms išlaidoms, jokio buto ar kambario specialiame Seimo narių viešbutyje...
Vogimas ir kyšiai
Sovietų laikais dauguma žmonių vogė. Nežinau, kaip vogė ir ar iš viso vogė nomenklatūrininkai. Tačiau eiliniai darbininkai ir kolūkiečiai iš darbo visada stengdavosi ką nors parsinešti į namus. Telšių „Masčio“ trikotažo fabrike, pasak buvusių darbininkų, buvo išvagiama apie trečdalis produkcijos. Tad planuotojai, žinodami, kad megztiniui reikia šešių šimtų gramų siūlų, planuodavo devynis šimtus (su išvogimu). Kolūkietis parsinešdavo iš sandėlio bent kišenę pripiltą grūdų ir palesindavo jais vištas... Tiesa, kartkartėmis tuos vagiančiuosius sugaudavo, kartais vykdavo net parodomieji teismo procesai, kai kuriuos gana griežtai nubausdavo.
Kyšiai sovietmečiu, palyginus su dabartiniais, irgi atrodytų graudūs. Ministrui į Maskvą gamyklos direktorius ar kolūkio pirmininkas veždavo rūkytos naminės dešros, geros ruginės „samanės“ ir t.t. Negodūs ir gana paprasti buvo tie sovietų ministrai. Ir algelės jų buvo ganėtinai menkos. Berods, po tris šimtus rublių. Dabar ir vogimas, ir kyšiai žymiai pralenkė sovietmečio mastus – kažkur dingo milijardas, skirtas atominei elektrinei uždaryti, "Leo LT" pasiėmė irgi apie milijardą LR pinigų už tai, kad absoliučiai nieko neveikė... Vogimas dažnai užmaskuojamas visokiais projektais, kartais tiesiog sau pasiskiriama didžiulė alga – sakykim įmonės direktoriaus alga - 40 tūkst, o darbininkai dirbą už minimumą... „Snoro“ direktoriaus alga... Beje „Snoro“ ir kitų bankų aferos kas yra jei ne vagystės? Apie kyšius jau nekalbu – dzūkelis marinuotų baravykų stiklainį bei ruginės buteliuką galėtų pasiūlyti nebent ministerijos valytojai ir tai dar kažin ar ji neįsižeistų... Beje, neišnyko ir įprastasis vogimas – visų man žinomų įmonių darbininkai stengiasi ką nors „išsinešti“ nors dabar, ypač privačiose įmonėse, apsauga žymiai griežtesnė. Tačiau kepykloje dirbantis darbininkas dažnokai parsineša duonos, saldainių fabrike – šokolado plytelę. Nors tai darydamas ir rizikuoja darbo vieta.
Girtavimas
Sovietmečiu LR piliečiai nemažai gėrė. Prisimenu, mes, laikantys save inteligentais, labai piktinomės spirituotu aštuoniolikos laipsnių vynu liaudyje vadintu „rašalu“, smerkėme naminės degtinės gamybą. Mat nieko nežinojome apie dvidešimties ir daugiau laipsnių spirituotą vynelį, „kaukolinį“ spiritą, tuo „kaukoliniu“ pastiprintą alų... Dabar girtuoklėliai geria tokius nuodingus bizalus, kad, palyginus su jais, naminė rugių degtinė yra dar ganėtinai geras gėrimas. Beje, sovietmečiu degtindariai naminę varė iš grūdų – rugių kilogramas kainavo 10 – 15, o cukraus – visas 70 kapeikų. Tad varyti „cukrinę“ paprasčiausiai neapsimokėjo...
Aišku, girtuoklių buvo – juos prievarta įdarbindavo, auklėdavo komjaunimo ir partinės organizacijos, blaivyklose palaikydavo milicininkai ir nuskusdavo plaukus... Vis dėlto, tų girtuoklių buvo kokius dešimtį kartų mažiau, nei dabar yra nepriklausomoje LR, kur girtavimas maždaug pusei gyventojų jau tapo gyvenimo norma. Baigęs institutą dirbau mokytoju tokiame Samanių kaime – jame buvo vienas girtuoklėlis, toks Saša (beje rusų tautybės) kuris nusipirkęs „rašalo“ prisigerdavo ir kur nors gulėdavo patvoryje – visi kaimo žmonės iš jo šaipėsi. Dabar tokių kaimuose dešimtys, miestuose šimtai. Prie bet kurio „kaukolinio“ taško ar gėrimų parduotuvės beveik visada trinasi būrelis vyrų, tarp jų būna ir moterų, kurių veidai pamėlę nuo pigaus vyno, „kaukolinio“ alaus ir „kaukolinio“ spirito. Laisvai, nė kiek nesivaržydami, alų, sidrą, o kartais net ir „vynių“ maukia nepilnamečiai – dar įdomiau būna kai pamatai vos liežuvius beapverčiančių, sunkiai ant kojų bepastovinčių paauglių „chebrą“. Kad ir koks blogas buvo tas sovietmetis – nepilnamečiui nusipirkti alkoholinio gėrimo ar cigarečių parduotuvėje buvo beveik neįmanoma. Mes, vaikėzai nusipirkę alaus ar „vyniaus“ butelką gerdavome ją pasislėpę, stengdavomės, kad niekas nematytų ir nesužinotų... Dabar gi alkoholis liejasi laisvai...
Reziumė
Taigi trys pagrindinės blogybės, kuriomis jaunystėje mes piktinomės kaip sovietų santvarkos ydomis, nepriklausomoje LR toliau klesti ir stipriai pralenkė savo mastu atsilikusį sovietmetį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!