Ar Lietuvoje religija iš tiesų atskirta nuo valstybės?

 (32)
Tarptautiniuose religijos ar įsitikinimų laisvę garantuojančiuose teisės aktuose yra pamatinis sakinys apie individualią religijos laisvę: kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę: „Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“. Todėl mums visiškai normalu, jog tikėjimas ar netikėjimas dievybe yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.
Jėzuitų bažnyčios terasa
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Tačiau viešoje erdvėje retai, kada išgirstama apie tai, kokį vaidmenį religija vaidina mūsų socialiniame gyvenime. „Mat visiškai normalu kritikuoti kitų asmenų politines pažiūras ar krepšinio komandos trenerio sprendimus, tačiau kritikuoti asmens religines pažiūras laikoma tabu. Tikėjimas mėgaujasi imunitetu, nepaisant to, kad ir koks nelogiškas jis būtų“, – teigia Ričardas Dokinsas, bestselerio „Dievo Iliuzija“ autorius. Religija ne tik nustato moralės normas, bet ir kuria tam tikrą ženklų sistemą, o ši parodo, kuo galima pasitikėti ir kuo – ne.

Egzistuoja daugybė religinės elgsenos pavyzdžių, kurie biologijos ir evoliucijos požiūriu žmogui yra nenaudingi. Pavyzdžiui, kas paaiškins, kodėl katalikų kunigai ir vienuolės savanoriškai atsisako brangiausio gamtos turto – galimybės daugintis? Vienuolės ir kunigai turėtų būti pasmerkti išnykti, tačiau jų yra visame pasaulyje. Kaip biologiškai paaiškinti elgesį, kai religingi žydai kasdien praleidžia porą valandų melsdamiesi?

Psichologas Nicholas Humphrey įrodė, kad smegenys mus apgaudinėja: tikintieji daro tai, kas prieštarauja jų tikėjimui. Labai įdomu ir tai, kad skirtingų kultūrų tikintieji elgiasi visiškai vienodai, ir nors didžiosios religijos labai skiriasi, įvairių kultūrų tikintieji apie Dievą daro tas pačias prielaidas. Taip pat atskleista, kad religingi žmonės jaučiasi laimingi ir patenkinti gyvenimu tik tose kultūrose, kur religija užima svarbią vietą visuomenėje.

Kodėl po pasaulį klajoja nuomonė, kad tikintis žmogus būtinai turi būti religingas ir priklausyti kokiai nors grupuotei? Religija yra kultūrinis socialinis reiškinys, žmonių materialaus religingumo išraiška. Kiti teigia, kad religija yra susijusi su pačia egzistencija, todėl nepriklauso nuo to, kaip žmogus gyvena ar kuo tiki. Šiandien daug kas Dievo ieško ten, kur Jo tikriausiai nėra – žmonių rankomis pastatytose šventovėse. Religingi žmonės teigia, kad jų moralė kyla iš religijos.

Pasiduodame klastai, jog tikintis – tai religingas, o kas nepriklauso religijai, tas ateistas. Dievo ieškantys žmonės abejoja, blaškosi, laiko save beveik ateistais. A. Maceina knygoje „Religijos filosofija“ klausia: „Ar malda, sakysime, yra religinis reiškinys, jei ji atliekama kaip priemonė susitelkti prieš darbą, kaip tai šiandien siūlo įmonių psichologai? Ar pasninkas yra religinis reiškinys, jei jo laikomasi, norint pagydyti skrandžio žaizdas? Ar išpažintis yra religinis reiškinys, jei ji atliekama, norint pašalinti neurozes savistaba bei savisklaida?“.

Filosofas Naglis Kardelis sako, jog religingu apskritai galima vadinti tą žmogų, kuriam kažkas yra šventa, o tas šventumo šaltinis gali būti labai įvairus. Autentišką religingumą jis apibrėžia kaip atidumą kitam, sau pačiam, pasauliui, kai žmogus išgyvena kažkokią paslaptingą tikrovės gelmę ir tą santykį išgyvena kaip šventumo potyrį.

Senovės išminčiai sakė: „Cujus regio, ejus religio“ („Kieno valdžia, to ir religija“). Taip pat senovėje buvo neretas atvejis, kai valdovai įvairiais būdais pasiskelbdavo esą Dievo pateptieji, jog jų galybė paliko neišdildomus pėdsakus, prieš kuriuos pasijuntame nykštukais. Egzistavo nuomonė, jog tikinčiųjų bendruomenė neturėtų rūpintis valdžia. Taip pat buvo tikėtasi sukurti Dievo karalystę Žemėje. Bet sukurta tik žemiškoji karalystė. Bažnyčia visus privertė paklusti, apie tokią galią svajojo ne vienas šios žemės valdovas. Nuo bažnyčios priklausė net vidinis žmogaus gyvenimas. Niekas nebūtų išdrįsęs kitaip galvoti ir tikėti, skelbti kitas tiesas, negu moko bažnyčia. Visos sistemos, kurios ėjo prieš bažnyčią, šiandien neegzistuoja.

Nekalto prasidėjimo istorija, kėlimasis iš numirusiųjų, netgi Senojo Testamento stebuklai yra plačiai tebenaudojami religinės propagandos tikslais, tai ypač gerai veikia „paprastuosius“ ir vaikus. Senovėje valdžia rėmėsi religija, dabar — mokslu. A. Maceina knygoje „Religijos filosofija“ rašė: „Juo labiau pasaulyje plito ateizmas, juo aistringiau religija virto mokslinio tyrimo objektu. Tai buvo aiškus ženklas, kad religinė žmogaus sąmonė gyvena gilią krizę, nes kol religija nėra abejojama, tol ji nėra nė tyrinėjama“.

Kartais agnostikai persistengia, pasiekdami tokias nevykusių samprotavimų aukštumas kaip kad kažko nebuvimo negali įrodyti (kol kas viskas gerai), mokslas nepajėgus paneigti dievybės egzistavimo fakto (taip, tai tikriausia tiesa). Visame pasaulyje – tiek islamiškose, tiek krikščioniškose valstybėse – buvo ir tebėra politinių partijų bei idėjų, kurios skelbiasi esančios paremtos religija. Partijos pasinaudoja religija tam, kad ateitų į valdžią arba reprezentuotų savo subkultūrą konkrečioje šalyje. Europa nuo kitų kontinentų skiriasi tuo, kad čia turime dvi labai ryškias ir stiprias institucijas – Bažnyčią ir valstybės valdžią. Anot Peterio Lodbergo, svarbu tai, kad Bažnyčia suvoktų neesanti valdžia, o piliečių dalis; laisva bažnyčia – laisva nuo valstybinės valdžios. Nepaisant to, yra įdomu pamąstyti apie tai, kad įvaizdžio problemą Europoje turi ne Dievas, o bažnyčios.

Esame įpratę manyti, kad lietuviai – labai religinga tauta. Žiniasklaidoje naudojamas stereotipas – maždaug 80 proc. Lietuvos gyventojų yra katalikai. Kyla klausimas, kodėl lietuviai, būdami dideli katalikai, yra pilni agresijos ir neapykantos vieni kitiems? Šis stereotipas „pateisina“ Bažnyčios bandymus aktyviai kištis į valstybės gyvenimą, katalikų vyskupų pasisakymus iš Seimo tribūnų ir šventu vandeniu krapinamus naujus teismo ar savivaldybių pastatus.

Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Tačiau ne tik dvasiniame bei visuomenės gyvenime, bet ir politinėje erdvėje dominuoja Katalikų bažnyčia. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono valdžia prieš keletą metų paskelbė Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, kuriuo didžiausio Lietuvos rajono valdžia buvo perduota Dievui. Svarstant dirbtinio apvaisinimo ir kai kurių kitų įstatymų projektus, priimama Katalikų bažnyčios pozicija. Dalis funkcijų santuokos ir švietimo srityse perleidžiamos dvasininkams, kariuomenėje esama tik katalikų kapelionų, per prezidento inauguraciją aukojamos katalikiškos mišios.

Daugumoje šalių dėl istorinių, kultūrinių, socialinių priežasčių būtent viena ar kelios religinės bendrijos vaidina ypatingą vaidmenį, nepriklausomai nuo egzistuojančio valstybės ir religinių bendruomenių santykių modelio, pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia Airijoje ar Stačiatikių bažnyčia Graikijoje.

Ar Lietuvoje religija iš tiesų atskirta nuo valstybės? Formaliai valstybė ir religija Lietuvoje atskirta, bet visuomenė ir kultūra yra tokia, kad Katalikų bažnyčios įtaka egzistuoja. Kultūros istorikė Irena Vaišvilaitė teigia, jog reikėtų skirti atskirumą ir atskirtumą. Lietuvoje nėra griežto valstybės ir Bažnyčios atskirtumo. Lietuvos Konstitucijoje ir įstatymuose matoma aiški nuostata dėl valstybės ir religijų bendradarbiavimo. Ji teigia, kad griežto atskirtumo nėra.

Anot dr. Vaišvilaitės, Lietuva pasirinko tokį valstybės ir religinių bendruomenių santykių modelį, kai valstybė save suvokia iš dalies kompetentinga religijos klausimu. „Taigi Konstitucijoje įtvirtintas religinių bendruomenių ir bendrijų diferencijavimas į tradicines ir kitas suponuoja dvipakopį valstybės ir religinių bendrijų bei bendruomenių santykių modelį“, – teigia Živilė Gapšienė. Apibendrinant, katalikų teologijos profesorius Spiekeris yra įsitikinęs, kad kai valstybė savo įstatymuose privilegijuoja tam tikras tradicines religijas ir bažnyčias, tai reiškia, kad kitos, kurios nėra tradicinės, yra apribojamos, ir tuo valstybės įstatymai nusižengia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

Bet nuostata dėl valstybės ir religijų bendradarbiavimo Lietuvoje buvo ne visada. Arūnas Streikus rašo, jog po J. Stalino mirties principinė sovietų valdžios nuostata liko nepakitusi: religija komunistinėje visuomenėje anksčiau ar vėliau turėsianti išnykti. Nors tarp dvasininkų vyravo sugyvenimo su valdžia nuotaikos, kur vis tvirčiau įsigalėjo nuostata, kad svarbiausia – išlaikyti gyventojų tikėjimą, o tai geriausiai galima padaryti Bažnyčiai bent jau viešai būnant lojaliai valdžiai. Tuo metu bet kokia kunigų pastoracinė veikla už bažnyčios buvo eliminuotina, todėl pokario metais kunigams buvo uždrausta katekizuoti vaikus, kurti tikinčiųjų draugijas, organizuoti procesijas.

Arūnas Streikus pabrėžia, kad bene skaudžiausias sovietų valdžios ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykių klausimas buvo vaikų katekizacija. Sovietų valdžia buvo numačiusi ir kontrapriemonę – gerinti kultūrinį-auklėjamąjį darbą su vaikais per vasaros atostogas. Ši oficialaus sovietinio žargono frazė visų pirma reiškė, kad vasaros stovyklų tinklas turėjo būti plečiamas. Į kovą su grupine vaikų katekizacija buvo įtraukti ir KGB padaliniai.

To meto katalikų bažnyčia nepasidavė valdžios spaudimui. Pasinaudodami kontrolės susilpnėjimu vyskupai platindavę kunigams laiškus, kuriuose jie ragino skverbtis į visas gyvenimo sritis, kasdien užsiimti religiniu tikinčiųjų auklėjimu. Kun. S. Dobrovolskis 1959 m. rudenį per rekolekcijas kunigams sakė: „Kunigai turi būti pažangūs gerąja to žodžio prasme. Jie turi eiti į kiną, skaityti šiuolaikines knygas, kad pajustų, per kokias skyles į tikinčiųjų galvas lenda šiuolaikinės klaidos, kad ir patys pro tas skyles galėtume ten įlįsti“. Nuo 1953 iki 1964 metų buvo ne tik uždaryta daugiau kaip šimtas bažnyčių, bet ir nacionalizuoti visi bažnytiniai pastatai, uždaryti vienuolynai, kunigams nustatyti didžiuliai pajamų mokesčiai. Nepaisant sovietų valdžios veiksmų, sovietų valdžiai svarbu buvo parodyti, jog visa Lietuvos dvasininkija remia jos vidaus ir užsienio politiką.

Taigi, antireliginė 1959- 1964 m. kampanija Lietuvoje labiausiai pasireiškė visišku dvasininkijos veiklos už bažnyčios ribų suvaržymu. Būtent šiuo laikotarpiu sovietų valdžia aktyviau pradėjo siekti atitraukti žmones nuo religinių apeigų, susijusių su svarbiausiais gyvenimo įvykiais: gimimu, vedybomis, mirtimi. Tuo tikslu buvo imta daugiau dėmesio skirti naujų pasaulietinių tradicinių apeigų diegimui. Sovietiniu ideologiniu žargonu žmonės, praktikavę tikėjimą, turėjo būti nuolat persekiojami darbovietėse ir negalėjo daryti karjeros. Tačiau sovietų valdžiai nepavyko kunigų veiklos minimalizuoti iki liturginių apeigų atlikimo. Arūnas Streikus įžvelgia, jog būtent šiuo laikotarpiu Lietuvoje atsirado dvi Bažnyčios struktūros: oficialioji ir neoficialioji, atstovaujama valdžios nepripažintų vyskupų, kurie kontaktus su Bažnyčios nariais palaikė per nelegaliai veikusias moterų vienuolijas (vėliau prie jų prisidės ir pogrindinė seminarija).

Visas kultūrinis gyvenimas turi būti skirtas esamai valdžiai. Iš religijos visada reikalaujama sutelkti liaudį. Šių laikų valdžia stengiasi paveikti minios jausmus ir dvasinį gyvenimą, užimti bažnyčios vietą jame. EŽTT (Europos žmogaus teisių teismas) pripažino, kad valstybės požiūris į religiją pirmiausia yra politinis klausimas, o valstybės ir religinių bendruomenių santykiai didžiąja dalimi yra kiekvienos šalies istorinių tradicijų ir socialinių aplinkybių rezultatas.

Živilė Gapšienė konstatuoja, jog dabartinis valstybės ir religinių bendruomenių santykių modelis Lietuvoje atitinka lietuvių tautos mentalitetą, bet vis dėlto lemia nemažai prieštaravimų visuomenėje. Taigi, toks šiandien bažnyčios ir valdžios santykis, iškeliant klausimą, ar įmanoma būti geru piliečiu, nenusižengiant krikščioniškosioms vertybėms.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (7)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (14)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (137)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (76)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Namų darbams skirtas matematikos uždavinys supykdė tėvą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (344)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.