Šie klausimai man neduoda ramybės, nes atsakymai į juos – tai atsakymai į klausimą, kokia yra Lietuva ir jos gyventojai. Todėl mėginu ieškoti atsakymų į šiuos klausimus dabar (kol į pasaulį žvelgiu jauno žmogaus akimis). Šios paieškos, visų pirma, yra pastangos įrodyti, kad mūsų visuomenė yra tokia brandi, kad jau pajėgia įvertinti ir teigiamas jaunimo savybes. Šiame straipsnyje ne vienas galite pastebėti dviprasmiškų minčių ar situacijų, tačiau argi ne toks yra pasaulis?
Manau, kas jau kas, o lietuvis, gyvenantis valstybėje, kurioje gausu socializmo reliktų ir moderniųjų Vakarų vertybių, kurioje kartais norisi pabėgti nuo banalių postringavimų apie sovietinį ir europinį žmogų ir pamėginti rasti lietuvišką, žino, koks dviprasmiškas yra pasaulis, kad ir kaip individualiai suvoktume šią sąvoką.
Stebėdamas jauno žmogaus santykį su demokratija pirmiausia pastebiu, kad šis ryšys yra sklidinas dviprasmybių. Demokratija tarsi byloja, kad valdo visa tauta (vadinasi, ir jauni žmonės), tačiau esminis jos principas teigia, kad visada vykdomi daugumos sprendimai dažnai pažeidžia mažumos interesą. Bėda ta, kad jaunuoliai beveik niekada nebūna dauguma ir galimybės tapti ja mažėja visoje Europoje kartu su gyventojų senėjimu. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad anokia čia bėda: jauni žmonės dažnai būna nepatyrę ir žvelgia į pasaulį per „rožinius“ akinius, o jų žinios neprilygsta vyresniųjų išminčiai. Sutinku, kad beveik visada tai yra tiesa, tačiau kiekvienoje visuomenės grupėje yra ir riboto mąstymo ir gabių asmenybių, tad ar jauno gabaus žmogaus nuomonė turi būti prastesnė nei vyresnio, tačiau riboto?
Be to, demokratija reiškiasi ir kaip galimybė siekti politinės karjeros. Tačiau mūsų Konstitucija vėlgi iš šio proceso tam tikra prasme išbraukia jaunus žmones. Lietuvoje galioja sėslumo (sutinku visiškai) ir amžiaus (sutinku tik iš dalies) cenzai, tačiau negalioja išsilavinimo cenzas. Šitaip mes atsiduriame situacijoje, kai talentingas pasaulinio lygio debatų čempionas užima prastesnę padėtį politinėje sistemoje nei absoliučiai makroekonominiame pasaulyje nesigaudantis dainininkas.
Žinoma, šioje srityje galiu įžvelgti ir teigiamų permainų. Viena jauniausių visoje Europoje europarlamentarių yra lietuvė Radvilė Morkūnaitė, o Agnė Bilotaitė jau antrą kartą išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą. Visoje Lietuvoje kuriasi ir veikia „apskritieji stalai“, o jauniems ir socialiai aktyviems žmonėms neretai atstovauja „Lijot‘as“. Visgi, kad ir kaip džiaugiuosi šiomis teigiamomis permainomis, manau, kad mūsų visuomenė yra pakankamai brandi, kad savęs paklaustų: kas svarbiau – protas ar amžius? Nejau būdami vienos didingiausių Europos tautų palikuonys bijome pripažinti, kad Lietuvoje irgi yra jaunų pasaulinio lygio talentų?
Deja, pažvelgus į mūsų visuomenę galima pastebėti, kad joje dažnai jaunų žmonių idėjos ir net svajonės yra sumenkinamos teigiant, kad jie yra nepatyrę ir gyvenimo nematę. Visų pirma, tokie teiginiai sukuria savotišką cenzūrą, kuri, rodos, neturėtų būti demokratiškos ir brandžios visuomenės bruožas. Nors neretai tie, kurie kritikuoja jaunus žmones, būna teisūs, tačiau pats klaidingai pasirinktas argumentavimo būdas tarsi liudija, kad jaunystėje protas apskritai neegzistuoja.
Manau, kad savo argumentų tvirtumą reikia patikrinti diskusijoje, o ne užgniaužti kaltinant tikrojo pasaulio nepažinimu tarsi jaunystė būtu silpnaprotystės bruožas. Dar daugiau – tie, kurie kritikos tašku pasirenka nepatyrimą, retai kada suvokia, kad pasaulyje nėra individualesnio dalyko už patirtį. Žmonių veiklumas, socialinis statusas, o kartais net ir gyvenamoji vieta neretai daug labiau lemia patirtį nei amžius. Prieš keletą metų dalyvavau diskusijoje, kurioje gyniau nuomonę, kad gyvename demokratinėje valstybėje ir jos ateitis priklausys tik nuo jos tautos, ypač mūsų kartos, gimusios jau nepriklausomoje valstybėje.
Mano oponentė manimi netikėjo: net ir tada, kai atrėmiau visus jos destruktyvius teiginius, ji man tepasakė, kad tai tėra jaunatviškas maksimalizmas. Deja, tai nebuvo maksimalizmas, kaip nėra ir šiandien. Tai buvo patriotizmas. Tąkart galbūt dar nesuvokiau savo oponentės žodžiuose glūdinčio pražūtingo gaivalo, tačiau dabar jį matau aiškiai. Kas suskaičiuos, kiek kartų jaunų žmonių širdyse pražydusi meilė gimtajam kraštui buvo paniekinta tokių teiginių?
Valstybė – tarsi gėlė, kurią gaivina tik meilė ir patriotizmas. Mes turime išmokti puoselėti patriotizmą, o ne painioti jį su jaunatvišku maksimalizmu, kuriam kartu su jaunyste yra lemta išnykti bėgant metams.
Kitas dažnas kaltinimas, o veikiau mėginimas sumenkinti jaunų žmonių mintis, yra tai, kad jie kalba prisiskaitę knygų. Bet įdomu, ką tai teigiantys žmonės atsakytų į kontrargumentą, kad jiems rūpi tik neišsilavinusių žmonių nuomonė? Veikiausiai pasipiktintų. Juk teiginys, kad knygų skaitymas yra blogai, pirmiausiai reiškia, kad neišsilavinimas yra gerai.
Egzistuoja dviejų rūšių patirtis: vieną mes įgyjame gyvendami ir kasdien atsidurdami pačiose keisčiausiose situacijose, kita yra įgyjama iš knygų, ir jos abi turi vertę. Be to, ne visada jauno žmogaus patirtis yra mažesnė už vyresnio žmogaus. Afrikoje pilietinių karų baisumus patyręs vaikas daug geriau juos suvokia nei brandaus amžiaus europietis, apie juos girdėjęs tik iš televizijos ar radijo. Mūsų patirtį lemia ne tik tai, kiek mums metų, bet ir tai, kas mes esame šiame pasaulyje. Kartais jauno žmogaus minčių tramdymas tėra paprasta ir brutali cenzūros forma. Jis apsaugo ne tik nuo „kvailų“ idėjų, bet ir nuo permainų, kurios anaiptol ne visos veda į anarchiją ir susinaikinimą.
Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje vietos jaunam žmogui bus tiek, kiek suteiks pati visuomenė. Vaikai, paaugliai ir apskritai jaunimas turi klausyti tėvų ir vyresniųjų, naudotis jų sukauptomis ir perduotomis žiniomis, tačiau kartais ir jaunuolio lūpomis prabyla išmintis. Tomis akimirkomis mūsų pareiga ją priimti, o ne užgniaužti. Kiekviename mūsų glūdi išmintis: padėkime vieni kitiems ją išlaisvinti ir dalykimės ja – tik taip tapsime išties brandžia visuomene.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!