Prisimename, koks buvo triukšmas dėl spalvotos gėjų vėliavos iškėlimo prieš kelerius metus, dabar eitynės, po to seks homoseksualių santuokų Lietuvoje įteisinimas, dar vėliau – tos pačios lyties „šeimoms“ galimybė įvaikinti arba „pasigaminti“ vaikus mėgintuvėlyje. Ta seka kitose šalyse praminta kur kas anksčiau, nuo jos niekur nepabėgs ir tariamai katalikiškoji Lietuva. Nereikia svaigti apie Lietuvą kaip atskirą, izoliuotą salą – Marijos žemę.
Liūdniausia, kad nėra šių reiškinių analizės, sveikos diskusijos, o girdimi tik tie, kurie išlieja daugiau pagiežos ir pykčio vienas kito atžvilgiu, kas garsiau rėkia. Privalai turėti arba vieną, arba kitą kraštutinę nuomonę, kitaip su tavim nesikalbės tik tave apšauks ir apklijuos juodinančiomis etiketėmis.
2007 m. spalįSeime vyko konferencija „Pripažinti mūsų poreikius: pokalbiai apie lytiškumą ir homoseksualumą“, kurį organizavo Lietuvos pranciškonai. Tai – gal vienas iš retų bandymų šias problemas analizuoti, o ne užsiimti gėjų kultūros propaganda arba homoseksualių žmonių niekinimu.
Esame stebėję diskusijas televizijos laidose, kai susėda kalbėti visiškai priešingų pažiūrų asmenys ir kas gaunasi: tik vieši nepagarbūs svaidymaisi žodžiais ir „pamokos“ plačiajai visuomenei, kaip reikia bendrauti. Laidos vedėjui paklausus: ar galite vieni kitiems paduoti ranką - tiek viena, tiek kita pusė išrėžia, kad mes jūsų negerbiame ir net rankos nepaduosime.
Kiek būtų galima tiek vienoje, tiek kitoje požiūrių pusėje įžvelgti blogą valią? Manau, jog skirtingose barikadų pusėse esantys mano, kad siekia kuo geriausių tikslų. Ar galima nesutikti su kito nuomone, bet vis vien gerbti tą požiūrį turintį asmenį? Būtina!
Kai kurių politikų krikščioniškos moralės neva gynimas ekstremistinėmis priemonėmis tiek pat krikščioniškas, kaip ir manipuliaciniais tikslais pasivadinusi politinė „krikščionių partija“. Didžiausias nesusipratimas yra manymas, kad moralę galima įvesti vien įstatymais, draudimais.
Bandymai tokį paradą uždrausti, paskui vėl leisti, o tuo labiau apsistumdymai su policija tik padidins finansavimus Lietuvos gėjų lygai, kuri ir taip savo veiklai gauna šimtus tūkstančių litų. Beje, kai vieno leidinio žurnalistai pasidomėjo, kokios lėšos skiriamos jų organizacijai, gėjų lygos lyderis teatsakė: „Aš juk neklausiu, kiek jūs uždirbate.“
Kai kas dar prieš eitynes „Už lygybę“ sakė, kad parade nebus jokių iššaukiančių dalykų (nuogų ar besibučiuojančių žmonių). Būtų didelis nesusipratimas ir perdozavimas, jei su pirmu paradu tai pasirodytų. Tai būtų didelė viešųjų ryšių klaida. Tačiau stebėkime kitas šalis – pradžioje prasidėjo nuo tiesiog lygybės, po to sekė jau tikri gėjų, lesbiečių, biseksualų, transeksualų paradai. Užsienyje taip vyksta. Visagalis internetas pateiks vaizdų apie tokio „pasididžiavimo“ eitynes kitose šalyse. Nemanykim, kad Lietuva bus išimtis.
Esu jau ne kartą kalbėjęs, kad privalu skirti homoseksualios pakraipos asmenis ir gėjų kultūros propagavimą. Manau, visi žinome, ką reiškia žodis „gėjus“ anglų kalboje: (angl. gay) „linksmą“, „linksmuolį“. „Ši ideologija yra nepriimtina tikintiesiems, nes prieštarauja šeimos, kaip vyro ir moters santuokos, sampratai. Taigi ji yra priešinga tiek Kūrėjo numatytai prigimtinei tvarkai, tiek ir Konstitucijai, kuri šeimą laiko valstybės pamatu“, - sakoma Vyskupų konferencijos išplatintame pranešime, bet kartu vyskupai nedviprasmiškai ragina gerbti homoseksualios pakraipos asmenis.
Verta atkreipti dėmesį į „Baltic Pride“ („Baltijos pasididžiavimas“) programą. Tarp žmogaus teisių konferencijos renginių - transvestitų šou, vyrų ir moterų striptizas. Ar tai yra mūsų pasididžiavimas, Baltijos pasididžiavimas? Eitynės - viena iš „Baltijos pasididžiavimas“ dalis - gražiai vadinamą „Už lygybę“, ateis laikas, kai jie panašės į kitus viešus tokio pobūdžio paradus, kurie vyksta kitose „žymiai toliau“ pažengusiose šalyse.
Lyties tapatumas ir kaita
Tiesiog visuomenė, individas kinta, pasakytų sociologai. Lyties, seksualumo tapatybė taip pat yra besikeičianti. Sociologas Anthony'is Giddensas knygoje „Sociologija“ rašo: „Dirbtinio apvaisinimo dėka lesbietės gali turėti vaikų ir tapti šeimomis be jokių heteroseksualių kontaktų. Britanijoje iš esmės kiekvieną homoseksualią porą, turinčią vaikų, sudaro dvi moterys, tačiau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžios laikotarpių kai kurių miestų socialinės rūpybos agentūros atiduodavo benamius paauglius gėjus (berniukus) globoti vyrų gėjų poroms. Ši praktika buvo nutraukta daugiausia dėl priešiškos visuomenės reakcijos“ (psl. 188, leidykla „Poligrafija ir informatika“).
Radikaliųjų feminisčių frontas, kovodamas prieš vyrų valdžią, priėjo neva logišką išvadą, kad visiškai išsivaduota iš priklausomybės nuo vyrų valdžios bus tik tada, kai tikros feministės taps lesbietėmis.
Vienas gėjų ideologas J. d`Emilio rašo: „Mūsų judėjimas galbūt prasidėjo kaip mažumos kova, tačiau dabar mes turime stengtis „išlaisvinti“ tai, kas yra visų žmonių asmeninio gyvenimo dalis – seksualinę saviraišką“.
Garsus sociologas Emanuelis Castellsas knygoje „Tapatumo galia“ (psl. 258) rašo: „Nors biologinio polinkio esama, tačiau homoseksualus geismas daugiausia yra sumišęs su kitais impulsais bei jausmais, todėl faktinė elgsena, socialinės sąveikos ribos ir savimonė yra kultūriškai, socialiai ir politiškai sukonstruotos“. Taip mano ne koks „homofobas“, bet sociologas, kuris analizuoja šių judėjimų vystymąsi ir neutraliai (ar palankiai) žiūri į tapatybės kitimą.
Atkeipdamas dėmesį, kad lyties tapatumo pakeitimas nėra savaime suprantamas ir paprastas, E. Castellsas sako: „Nuo žmogaus teisių gynimo pereidami prie seksualumo, šeimos ir asmenybės rekonstrukcijos, jie paliečia slopinimo ir civilizacijos nervų mazgus, todėl susilauks analogiško atkirčio. Gėjų ir lesbiečių judėjimo dar laukia didelės audros, ir AIDS nebus vienintelė antiseksualinio bumerango forma“.
Pasisakiusieji „nervuotai“ prieš gėjų paradą savotiškai ir buvo tas „nervų mazgas“, kuris tokia forma iš beviltiškumo ir jausdami, kad pralaimi, išreiškė savo nepritarimą.
Nesant objektyvios tiesos - požiūrių veltinys
Ideologijos, kalbančios apie neribojamas teises ir neigiančių objektyvią tiesą, saistančią visus, balsas žiniasklaidai - Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė. Kiek esame stebėję jos diskusijas, pavyzdžiui, televizijoje, jį nediskutuoja, o tiesiog kitus išvadina tamsybininkais.
Viešame susitikime ponios paklausiau: „Kaip gebate suderinti skirtingas pažiūras – pasisakymus už gėjų propagandą, dirbtinį apvaisinimą donoro sperma ir pasisakymą prieš gyvybės langelius, nes užaugęs vaikas nežinos, kas yra jo tėvas, bei abortus? Išgirdau tik nepagarbią repliką, kad neva tikriausiai esu homofobas, noriu mažumas niekinti, moteris pavergti, o galiausiai tarstelėjo, kad visai palankiai žiūrinti į „eksperimentavimą savo seksualumu“.
„Žmogus be praeities nesijaučia visavertis. Motina oficialiai galėtų atsisakyti savo kūdikio, bet jo dokumentuose turėtų būti įrašyti tam tikri duomenys apie kilmę ir biologinius tėvus“, - teigia žiniasklaidoje Seimo narė M. A. Pavilionienė. Kita vertus, kaip mėgintuvėlyje apvaisinti donoro sperma vaikai žinos savo genetinį tėvą? O juk už dirbtinį apvaisinimą ir spermos bankus ši politikė taip pat aiškiai pasisako. Esmę galima pasakyti lakoniškai: jei nėra objektyvios tiesos, apie tikrovę galimą „išvartyti“ labai įvairiai ir įmanoma suderinti visiškai priešingas pažiūras, vienu pasisakymu prieštaraujant kitam.
Koks gali būti atsakas į šią ideologiją? Tikrai ne draudimais, prakeiksmais, o darnių šeimų liudijimais, pavyzdžiais, išmintingais viešaisiais ryšiais, gilia ir pagarbia šių reiškinių analize. Kito kelio pliuralistinėje ir demokratiškoje visuomenėje paprasčiausiai nėra.
Autorius yra Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas, www.tikiu.lt redaktorius.