Apie studentus kitaip: mes ne tik alaus mėgėjai ar „bomžpakių“ valgytojai

 (26)
Norėčiau papasakoti apie studentų gyvenimą iš savos patirties, nes jau įgriso skaityti graudžius straipsnius kaip studentai valgo tik „bomžpakius“ (taip vadinami nebrangūs užpilami makaronai - DELFI), leidžia tėvų pinigus alui ir gyvena sovietinuose bendrabučiuose. Taip nėra. Taip negyvena tie studentai, kurie turi galvą ant pečių.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Šiuo metu esu ketvirto kurso Vilniaus universiteto studentė (mokausi dieniniame skyriuje ir už mokslą nemoku), todėl papasakoti galiu išties nemažai. Nebuvau ir nesu ta studentė, kuri kiekvieną savaitgalį važiuodavo namo prisikrauti pilnų maišų maisto, kurio įdėdavo mama, nes, visų pirma, man mama jo nedėdavo, o visų antra - iki namų būdavo 300 km. Todėl geriausiu atveju mamą aplankydavau kartą per mėnesį. Negimiau pasiturinčioje šeimoje, todėl natūralu, kad pinigų man tėvai per mėnesį neskirdavo tiek, kiek norėtųsi. Gaudavau 600 Lt per mėnesį. Taip, tai yra nemaži pinigai, bet atskaičius mokesčius man likdavo ~360 Lt visoms reikmėms – maistui, rūbams, higienos reikmenims, spausdinimui, vaistams ir t.t.

Galėjau pykti iki „negalėjimo“ ir reikšti priekaištus tėvams, kodėl jie neskyrė daugiau pinigų išlaidoms, kodėl nenupirko automobilio, kodėl teko gyventi bendrabutyje, kodėl, norėdama nusipirkti džinsus, turėdavau taupyti tris mėnesius, kodėl nenupirko išmaniojo telefono… Bet aš esu suaugęs žmogus ir suprantu, kad jeigu noriu tuos visus dalykus gauti, turiu juos užsidirbti pati ir niekas kitas man jų nenupirks.

Todėl jau pirmame kurse, praėjus porai mėnesių nuo studijų pradžios aš pradėjau ieškoti darbo. Ir radau. Darbas buvo nelengvas – telerinkodara. Tačiau tai buvo gera pradžia, už kurią galiu dėkoti tik savo ryžtui ir užsispyrimui. Visas tris vasaras praleidau užsienyje. Ne, aš ten neatostogavau ir neleidau laiko veltui, kaip dauguma studentų atėjus vasarai, o dirbau, kad prasidėjus mokslo metams turėčiau savų pinigų, todėl grįžusi rudenį sau galėdavau leisti daugiau – nusipirkti tai, ką norėdavau.

Per tuos trejus mokslo metus pakeičiau porą darbų į geresnius, įgijau vertingos darbo patirties, pakeliavau po pasaulį, linksmai leidau laiką, persikėliau iš bendrabučio į butą, dabar galiu sau leisti nusipirkti geresnių maisto produktų, nueiti į restoraną ar į brangesnį grožio saloną. Kodėl? Todėl, kad viską užsidirbau pati ir tuo didžiuojuosi. Todėl, kad laiku supratau kaip svarbu kažko imtis, o nelaukti, kol tau kas nors ką nors paduos. Mes kiekvienas turime milijoną galimybių, tačiau dauguma studentų jomis nesinaudoja ir renkasi lengvesnį kelią – arba verkti kaip „viskas blogai, nėra darbo, visą savaitę valgau makaronus“, arba tiesiog sėdi išlaikomi tėvų iki 25 metų ar ilgiau ir gauna viską, ko širdis geidžia. Nesmerkiu tokių žmonių, tačiau nieko nėra geriau kaip viską pasiekti savo jėgomis ir leisti savo uždirbtus pinigus bei nuo nieko nepriklausyti.

Todėl yra ir kita medalio pusė – studentai, kurie dirba, mokosi, padeda savo tėvams finansiškai, kuria verslus, keliauja po pasaulį, o ne dykinėja savaitgaliais po klubus, geria alų, valgo kebabus ir mėto šaldytuvus pro langus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Nusprendė pasikeisti pensijos kaupimo sutartį – sulaukė pribloškiančio banko atsakymo (7)

DELFI nuolat matau tekstus apie tai, kaip sunku žmonėms gyventi – kaip per mažai jie uždirba, per daug išleidžia ir panašiai. Vieni sako „mes gyvename blogiausiai už visus“, kiti atgal šaukia tą patį. Man atrodo supratau, kas yra blogiausia – mus visus kasdien gąsdina ir perspėja, bet kai tik paklausi, ką gali dėl to padaryti, valstybė atkiša špygą.

Lietuvos kariai saugo mus, bet ar suteikiame jiems galimybes gyventi orų gyvenimą? (132)

Kiekvienas turime savo gyvenimą ir norime jį nugyventi oriai ir nemirti per anksti. Tam, kad būtume saugūs, apsaugoti nuo karo ir kitų grėsmių valstybėje, rūpinasi kariuomenė. Kariai saugo mus.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (63)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...