Apie loterijos verslą: kaip pardavinėjama viltis

 (125)
Kaskart po darbo stovėdama ilgoje eilėje prie kasų stebiu lūkuriuojančius žmones. Ką jie įsidėję į krepšį, ką renkasi, apie ką kalbasi. Išsekus fantazijai, nusibodus tiems paties produktams ir patiekalams, žiūriu, ką perka kiti, mintyse dėlioju jų vakarienės meniu, skirstau pirkinių krepšelius į visiškai nesveikus (tokių daugiausia), stipriai nesveikus, vidutiniškai sveikus ir sveikus (tokių, deja, beveik nėra).
© AP/Scanpix

Gaunasi savotiškas žaidimas: eilė tada juda greičiau, o ir naujų idėjų šeimos vakarienės stalui ima ir užgimsta. Va taip lūkuriuojant eilėje nori nenori imi ir pamatai, kad dažnas pirkėjas, ypač vyresnio amžiaus, prie kasos lyg tarp kitko į krepšį įsimeta ir loterijos bilietą. Porą kartų nusipirkau ir aš, žinoma, tos labiausiai išreklamuotos, dėl kurios pusė, o gal ir daugiau Lietuvos sekmadienio vakarais prie televizorių praleidžia. Prisėdau ir aš prie žydrojo ekrano su bilietėliu rankose. Šakės...

Kiekvienas kamuoliukas – rankos dreba, širdis šokinėja, gniutulas gerklėje stringa. O man taigi dar nei keturiasdešimties nėra... O gal gi? Ech, ir vėl ne... Tai gal bent kokį nereikalingą daiktą pagal bilieto numerį laimėsiu? Ech, irgi ne... Ir į kitą TV laidos filmavimą kvietimo neišlošiau, bet jei ir išloščiau, turbūt nevažiuočiau... Bėda...2 Lt kaip į balą (tiesą sakant, mintyse pasakiau negražiau).

Raminu save – čia tik žaidimas, reikia žiūrėti kaip į pramogą, malonumą. Ar buvo malonu? Ne...
Loterija skelbia – aukso puode šią savaitę – milijonas. O ant lošimo lapelio kitoje pusėje smulkiomis raidelėmis juodu ant rausvo parašyta: prizinis fondas – 50 proc. pajamų. „Geras, - mąstau. - Per savaitę surenka 2 mln., vadinasi, kažkas nuperka 1 mln. bilietėlių. Super verslas. Pardavinėti viltį“. Viltį, kad išlošęs tapsi laimingas. Juk tiek žmonių laimingi tampa – su automobiliais išrieda, tūkstančius išsineša. O jei dar Skandinavijos Vikingų loto žaisiu (beje, jis joks ne Skandinavijos, Lietuvoje ta pati įmonė keturis žymiausius loto organizuoja), tikimybė išlošti gyvenimą sau ir savo vaikams dar didesnė. Aukso puode – 8,5 mln Lt. – skelbia televizija, o televizija nemeluoja...

Mano tėtis, dar matematikos mokslų studentas, iš tikimybės teorijos dėstytojo išgirdo chrestomatinę frazę: „Kiekviena loterija – savanoriškas kvailių apdėjimas mokesčiais“. Nepaisant to, žinau, kad porą kartų, kišenėje turėdamas paskutinįjį rublį, ėjo lošti senais laikais vienintelės loterijos – „Sprint“. Ir jam sekėsi – abu tuos kartus išlošė tiek, kiek reikėjo. Trūks plyš, būtinai reikėjo. Ne buteliukui, o nuvažiavimui Vilniun į neakivaizdininkų sesiją ar atiduoti skolai už nuomojamą butą, nes dėl mamos ligos tą mėnesį niekaip „nesuėjo“ šeimos biudžetas. Sakytumei, pats Dievas padėjo. Nors tais laikais, kai buvo „Sprint“, Dievo nebuvo.... Bet nerizikavo tėtis lošti nuolat, taip sakydamas: „Sekasi loterijoj, nesiseks meilėje“. O juk meilė irgi laimė, gal net didesnė už pinigus? Keliu retorinį klausimą, nes vieniems dar taip, o kitiems jau ne...

Bet grįžkime į šiuos laikus. Jei jau žmonės taip lengvai ir su noru atiduoda savo paskutinius pinigėlius loterijoms, ar nevertėtų mūsų Sodrai ar kokiai prasiskolinusiai savivaldybei ar net pačiai vyriausybei kokią dukterinę viešąją įstaigą įsteigti ir organizuoti loteriją? Juk tai būtų daug pozityviau, nei apkarpyti pensijas, išmokas būsimoms mamoms ar nedidinti minimalaus užmokesčio. Pensininkai dalyvauja loterijoje „Pensininkas 1“, o mamos, priklausomai nuo to, kelintas vaikas Mama 1, Mama 2 ir taip toliau. Pirkite ne valstybės obligacijas su tokiu mažu ir neaišku kada gautinu uždarbiu, o dalyvaukite valstybės loterijoje. Panašu, kad loterija žmonėms atrodo labai patikimas reikalas... Pagrindinis prizas – dar neprivatizuota vila Turniškėse, paguodos prizai – metai nemokamo važinėjimo Lietuvos geležinkeliais (pritrauktumėte ir studentus!), pietūs su pasirinktu ministru – nelygu, kokių asmeninių norų ir klausimų turite.

Užsigalvojau, užsisvajojau, o čia jau ir mano eilė priartėjo. Ir vėl prieš mane žmogus viltį už du litus į kišenę įsidėjo. O aš juodojo šokolado plytelę – kiek brangesnė nei du litai. Užtat grįžusi namo šeimai arbatos išvirsiu, šokoladą po gabalėlį pasidalinsime, aptarsime, kaip praėjo diena, o sekmadienio pavakarę visi kartu su šuneliu į Ąžuolyną pasivaikščioti išeisime. Jau geriau žvirblis rankoje, nei erelis danguje. Jau geriau laimė, tokia, kokia ji yra, bet čia ir dabar, nei dirbtinė viltis praturtėti kitų žmonių suneštų vilčių sąskaita.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (65)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (51)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.