Apie loterijos verslą: kaip pardavinėjama viltis

 (125)
Kaskart po darbo stovėdama ilgoje eilėje prie kasų stebiu lūkuriuojančius žmones. Ką jie įsidėję į krepšį, ką renkasi, apie ką kalbasi. Išsekus fantazijai, nusibodus tiems paties produktams ir patiekalams, žiūriu, ką perka kiti, mintyse dėlioju jų vakarienės meniu, skirstau pirkinių krepšelius į visiškai nesveikus (tokių daugiausia), stipriai nesveikus, vidutiniškai sveikus ir sveikus (tokių, deja, beveik nėra).
© AP/Scanpix

Gaunasi savotiškas žaidimas: eilė tada juda greičiau, o ir naujų idėjų šeimos vakarienės stalui ima ir užgimsta. Va taip lūkuriuojant eilėje nori nenori imi ir pamatai, kad dažnas pirkėjas, ypač vyresnio amžiaus, prie kasos lyg tarp kitko į krepšį įsimeta ir loterijos bilietą. Porą kartų nusipirkau ir aš, žinoma, tos labiausiai išreklamuotos, dėl kurios pusė, o gal ir daugiau Lietuvos sekmadienio vakarais prie televizorių praleidžia. Prisėdau ir aš prie žydrojo ekrano su bilietėliu rankose. Šakės...

Kiekvienas kamuoliukas – rankos dreba, širdis šokinėja, gniutulas gerklėje stringa. O man taigi dar nei keturiasdešimties nėra... O gal gi? Ech, ir vėl ne... Tai gal bent kokį nereikalingą daiktą pagal bilieto numerį laimėsiu? Ech, irgi ne... Ir į kitą TV laidos filmavimą kvietimo neišlošiau, bet jei ir išloščiau, turbūt nevažiuočiau... Bėda...2 Lt kaip į balą (tiesą sakant, mintyse pasakiau negražiau).

Raminu save – čia tik žaidimas, reikia žiūrėti kaip į pramogą, malonumą. Ar buvo malonu? Ne...
Loterija skelbia – aukso puode šią savaitę – milijonas. O ant lošimo lapelio kitoje pusėje smulkiomis raidelėmis juodu ant rausvo parašyta: prizinis fondas – 50 proc. pajamų. „Geras, - mąstau. - Per savaitę surenka 2 mln., vadinasi, kažkas nuperka 1 mln. bilietėlių. Super verslas. Pardavinėti viltį“. Viltį, kad išlošęs tapsi laimingas. Juk tiek žmonių laimingi tampa – su automobiliais išrieda, tūkstančius išsineša. O jei dar Skandinavijos Vikingų loto žaisiu (beje, jis joks ne Skandinavijos, Lietuvoje ta pati įmonė keturis žymiausius loto organizuoja), tikimybė išlošti gyvenimą sau ir savo vaikams dar didesnė. Aukso puode – 8,5 mln Lt. – skelbia televizija, o televizija nemeluoja...

Mano tėtis, dar matematikos mokslų studentas, iš tikimybės teorijos dėstytojo išgirdo chrestomatinę frazę: „Kiekviena loterija – savanoriškas kvailių apdėjimas mokesčiais“. Nepaisant to, žinau, kad porą kartų, kišenėje turėdamas paskutinįjį rublį, ėjo lošti senais laikais vienintelės loterijos – „Sprint“. Ir jam sekėsi – abu tuos kartus išlošė tiek, kiek reikėjo. Trūks plyš, būtinai reikėjo. Ne buteliukui, o nuvažiavimui Vilniun į neakivaizdininkų sesiją ar atiduoti skolai už nuomojamą butą, nes dėl mamos ligos tą mėnesį niekaip „nesuėjo“ šeimos biudžetas. Sakytumei, pats Dievas padėjo. Nors tais laikais, kai buvo „Sprint“, Dievo nebuvo.... Bet nerizikavo tėtis lošti nuolat, taip sakydamas: „Sekasi loterijoj, nesiseks meilėje“. O juk meilė irgi laimė, gal net didesnė už pinigus? Keliu retorinį klausimą, nes vieniems dar taip, o kitiems jau ne...

Bet grįžkime į šiuos laikus. Jei jau žmonės taip lengvai ir su noru atiduoda savo paskutinius pinigėlius loterijoms, ar nevertėtų mūsų Sodrai ar kokiai prasiskolinusiai savivaldybei ar net pačiai vyriausybei kokią dukterinę viešąją įstaigą įsteigti ir organizuoti loteriją? Juk tai būtų daug pozityviau, nei apkarpyti pensijas, išmokas būsimoms mamoms ar nedidinti minimalaus užmokesčio. Pensininkai dalyvauja loterijoje „Pensininkas 1“, o mamos, priklausomai nuo to, kelintas vaikas Mama 1, Mama 2 ir taip toliau. Pirkite ne valstybės obligacijas su tokiu mažu ir neaišku kada gautinu uždarbiu, o dalyvaukite valstybės loterijoje. Panašu, kad loterija žmonėms atrodo labai patikimas reikalas... Pagrindinis prizas – dar neprivatizuota vila Turniškėse, paguodos prizai – metai nemokamo važinėjimo Lietuvos geležinkeliais (pritrauktumėte ir studentus!), pietūs su pasirinktu ministru – nelygu, kokių asmeninių norų ir klausimų turite.

Užsigalvojau, užsisvajojau, o čia jau ir mano eilė priartėjo. Ir vėl prieš mane žmogus viltį už du litus į kišenę įsidėjo. O aš juodojo šokolado plytelę – kiek brangesnė nei du litai. Užtat grįžusi namo šeimai arbatos išvirsiu, šokoladą po gabalėlį pasidalinsime, aptarsime, kaip praėjo diena, o sekmadienio pavakarę visi kartu su šuneliu į Ąžuolyną pasivaikščioti išeisime. Jau geriau žvirblis rankoje, nei erelis danguje. Jau geriau laimė, tokia, kokia ji yra, bet čia ir dabar, nei dirbtinė viltis praturtėti kitų žmonių suneštų vilčių sąskaita.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (74)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.