Taip jau sutverta, kad žmonės gimę būti egoistais. Parodykite man nors vieną, kuris turėdamas galimybę suteikti sau arba kitam naudos, nepasielgė nesavanaudiškai. Žinoma, būna ir tokių stebuklų, bet tai gana retas reiškinys. Visi mes norime, kad mums padėtų, bet patys ne visada su šypsena ištiesiame pagalbos ranką, ypač, kai reikia daugiau pastangų įdėt, netgi jei tai liečia mūsų artimiausius žmones.
Gana paradoksalu, kad tikimės iš kitų aukso luitų, o patys ir duonos kąsnio gailime. Tai uždara grandinė: padėsi kitam ir jis tau kada išties pagalbos ranką. Bet, manau, problema yra ta, kad žmonės per daug skaičiuoja. Jie galvoja taip : „Aha, aš jam paskolinau savo automobilį, o jis man tik valtį...“. Neturėtų taip būti, neturėtų būti matuojamas gėris, jis turėtų būti vertinamas kaip vienetas. Ir labai didelis vienetas.
Vakar žiūrėjau filmą „The Impossible“ ir mane jis pakankamai sukrėtė. Šokiravo filmo siužetas, kuriame parodoma tikra šeimos istorija, kurioje pasakojama apie ištikusią nelaimę - kaip cunamis nusinešė miestelį, esantį ant kranto, ir paskandino po vandeniu visas buvusias gyvybes. Dramatiškai parodoma, kiek turėjo iškęsti ir su kokiais tiek vidiniais, tiek išoriniais sunkumais susidurti šeima po cunamio bangos, po kurios visi šeimos nariai buvo nublokšti į skirtingas vietas.
Kruvini, apdaužyti įvairių daiktų atatrankos jie turėjo pakelti ne tik fizinius skausmus, bet ir mintį, kad galbūt niekuomet nebepamatys kitų savo šeimos narių. Nežmoniškas ryžtas, drąsa, kantrybė, meilė šeimai ir didvyriškumas - štai ko kiekvienas turėtume pasimokyti.
Kodėl mes skundžiamės tokiais mažmožiais, kaip neskanūs pietūs ar neišlaikytas egzaminas? Suprantama, kiekvienam savo bėdos atrodo didžiausios, bet pamėginkime prieš pradėdami panikuoti, sustoti ir pamąstyti. Argi dėl to pasaulis sugrius? Argi dėl prasto pažymio ar nepavykusio pasimatymo mūsų gyvenimas nebeteks prasmės? Argi verta gadinti savo nervinę sistemą, sveikatą, savo ir kitų žmonių nuotaiką ar gražią dieną?
Kodėl tik tuomet, kai nutinka iš tiesų rimta nelaimė, netenkama artimo žmogaus, susergama nepagydoma liga ar netenkama regėjimo, tik tuomet žmonės „atsipeikėja“ ir pradeda suprasti, kad iki tol visos bėdos buvo niekis. Gailisi, kad galėjo kur kas laimingiau gyventi, bet būna kartais per vėlu. O kad taip nenutiktų, siūlau sau ir jums atgauti blaivų ir racionalų protą, kuris suprastų kai kurių nutikimų nereikšmingumą, kad nuo šios minutės pažadėtumėme patys sau, kad neverkšlensime dėl neskanios kavos puodelio, nepavykusio egzamino ar pasimatymo ar nulūžusio nago.
„Žmogus gali įveikti visas kliūtis, jei turi pakankamai priežasčių tai padaryti“ – Frydrichas Nyčė.
Sėkmės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!