Nereikia stebėtis šiuolaikinių žmonių bailumu, visą jų elgesį ir priemones galima pateisinti dabartine nusikalstamumo statistika, kuri rodo ne tik tam tikrų nusikalstamų veikų skaičių, bet ir iškreiptas elgesio formas, kurios kuo toliau, tuo labiau linkusios atsiskleisti ir stebinti jau visko mačiusį pasaulį.
Dauguma studentų, pasirinkę teisinę studijų kryptį, galėtų ne juokais padidinti policijos darbuotojų gretas, pakelti šių institucijų kvalifikacijos lygį, bet kol kas gali nuskambėti drąsus teiginys, kad tai tik dar viena mūsų vidaus reikalų ministerijos svajonė.
Nekalbant apie neproporcingą darbo sąlygų ir atlyginimo santykį, derėtų pabrėžti didžiosios visuomenės dalies požiūrį į policijos institucijas ir jų darbuotojus. Kaip išsilavinęs, išauklėtas, aukštą mentaliteto lygį turintis jaunas pilietis, kuris gyvenimą iš dalies mato su rožiniais akiniais, gali rinkis policijos darbą, kuriame laikui bėgant jis bus vadinamas „neišprususiu mentu, kuris tam tikro tipo protokole nemoka sudėti skyrybos ženklų, vietoj raidės „k“, rašo „g“ ir t.t.). Šis retorinis klausimas ir yra atsakymas į visus su policijos darbu susijusius klausimus, nuogąstavimus bei pamąstymus. Kas dar nesupratote, atsakymas sutalpinamas į kelias sąvokas t.y. visuomenė ir stereotipai.
Visų pirma, kiekvienas Lietuvos pilietis turi suvokti, kad nuo jo asmeninės nuomonės prasideda požiūris į visą teisėsaugos institucijų sistemą. Kiekviena auganti atžala neturėtų girdėti gyvenimiškų tezių, kad dėdė ar teta su gražia uniforma yra blogi ir mamytei ar tėveliui nuolat be priežasties išrašo baudos kvitus už vairavimą išgėrus ar viršijus greitį. Visų antra, reikia suprasti ir tai, kad policininkas yra žmogus, kuris taip pat turi savo asmeninį gyvenimą, savo jausmus ir yra toks pats pažeidžiamas kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Jei nors vienas pareigūnas peržengia tarnybos ribas, tuoj visa tauta pradeda kaltinti visus likusius statutinius asmenis. Ar toks reiškinys gali būti pateisinamas? Protingas asmuo supras, kad bet kuriame sektoriuje yra nukrypimų dėl pačių individų kaltės, tad pjauti visą avių bandą dėl to, kad viena yra išskirtinės spalvos, nėra reikalo.
Paskutinis dalykas, sietinas su policijos darbuotojų funkcijomis: kiekvienas žinome, kad negalime veikti prieštaraudami teisei, negalime mindyti dalykų, kurių mindyti negalime ir t.t., todėl yra normalus reiškinys, kad peržengus tam tikrą slenkstį, asmuo bus įspėjamas ar baudžiamas. Ar dažnai policijos pareigūnai jus išsikviečia į akistatą su įtariamuoju, kai jūs nieko nepadarėte, ar dažnai įpučiate į alkotesterį 3 promiles, kai esate visiškai blaivus? Tikriausiai į visus klausimus atsakėte „ne“, taigi išvada tokia, kad neigiamai apie policijos darbuotojus, įstaigas atsiliepia tie, kurie mėgsta teršti visuomenę savo nusikalstamumu. O argi iš tokių piliečių mums reikia mokytis ir semtis žinių?
Gali būti, kad nuo 1918 m. Lietuvos policijos tradicijas pradėję formuoti asmenys net pasąmonės gelmėse nesitikėjo išvysti štai tokio policijos vaidmens, kurį matome XXI a. Pakeisti požiūrį, kurį esame suformavę dabar, tikrai nebus lengvas uždavinys. Tačiau tai nėra ir neįgyvendinama misija. Jei norime turėti savo angelus sargus, kurie mus saugotų, mes taip pat jiems turime ištiesti pagalbos ranką, suprasdami, kad be jų mes būtume itin trapūs žemės sutvėrimai, kurie negalėtų apsiginti nuo bet kokių pasaulio negandų.
Taigi mylėkime ir gerbkime savo angelus sargus! Su policijos diena!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!