Mama, paskambinusi sūnui telefonu ir išgirdusi „Ne dabar, neturiu laiko“, baigs pokalbį ir lauks iš sūnaus skambučio. Sulauks... Po savaitės kitos, arba kai jam ko nors prireiks. Darbe kolegos paklausus, ar peržiūrėjo siųstą laišką, jis atsakys – „Nebuvo kada“ – ir viskas, klausimų daugiau nekyla, lieka tik laukimas. Arba, jeigu kažkas nepavyko, juk yra paprasčiau pasakyti „Neturėjau laiko“, negu aiškinti, kad nepavyko, kad susiklostė ne taip, kaip planuota. Juk jeigu aiškins, kad nepavyko, dar ir kitų akyse pasirodys „per prastas“, nes juk suklydo, todėl nenorėdamas atskleisti, kas įvyko, jis pasakys „Neturėjau laiko, nebandžiau dar“.
Tačiau ar tikrai taip neturime laiko?
Užimtumas? Prioritetų sudėliojimas? Tingėjimas? Bendraujant su žmonėmis įvairiose vietose galėčiau sakančius „Neturiu laiko“ suskirstyti į kelias grupes žmonių, kurie labiausiai neturi laiko.
Vienas iš žmonių tipų – tie, kurie dirba ne visai svarbų ar labai atsakingą darbą, tačiau retai turi laiko. O laiko turi retai todėl, kad savo turimą laiką išnaudoja labai neproduktyviai. Dažniausiai paskambinus tokiam žmogui jis pasakys, kaip stipriai spaudžia darbai ir kaip nieko nespėja, tačiau tą žmogų visada pamatysi „Online“ ir jis bus pirmasis, kuris atrašys į žinutę socialiniuose tinkluose, žinos visus naujienų portalų straipsnius ir kas vyksta pramogų pasaulyje. Juk tikrai aktualu yra žinoti, kokia „žvaigždė“ ką apsirengė, kur apsilankė, taip? Dar kokį trečdalį viso savo laiko jis skirs apmąstymams, kaip jis nieko nespėja. Trumpiau tariant, savo gyvenimo ir užimtumo filosofas, kuris daugiau galvoja apie tai, kad yra kažkas negerai, bet jokių veiksmų nesiims. Ai, ir jis tas, kuris apie kitus žino daugiausiai, nes nuolat naršo ir žino viską, kas ką nuveikė ar buvo.
Dar yra žmonės kurie niekada nieko nespėja, bet yra visada užimti, ar tai diena, ar naktis. Tie žmonės nedirba 24/7, ir net ne standartiniu laiku nuo 8 iki 17 val. Jie turi savo veiklą, savo versliuką, tačiau paklausus, ką konkrečiai veikia, kalba pasisuka apie ateitį, o ne dabartį. O bet kuriuo paros metu paskambinus ir paklausus, ką šiuo metu veikia, jis pasakys kad yra užimtas, bet konkrečiai negalės įvardinti ką veikia. Jis turi susikūręs savo veiklos iliuziją, į kurią yra puikiai įsijautęs. Misteris „X“ irgi toks buvo. Daug darbo, visada užimtas, daug susitikimų, daug planų ateičiai, bet nieko konkretaus ir jokių matomų rezultatų.
Dar viena grupė yra dirbantys standartines valandas ir lyg ir turintys laisvo laiko vakare. Tačiau jie jo niekada neturi. Kodėl? Jie tai grindžia tuo, kad buvo sunki darbo diena, kad yra labai daug darbų, grįžus namo. Ir taip – kasdien, visomis darbo dienomis. Tokie žmonės, jei darbe ir būna produktyvūs, po darbo namie jie tiesiog tingi. Žiuri TV, įsijungę „Youtube“ žiūri ką nors jiems įdomaus arba plepa internetu su tais pačiais, su kuriais neturėjo laiko susitikti. Maigyti klaviatūrą arba tapšnoti išmaniojo ekraną yra paprasčiau bei reikalauja mažiau pastangų. „Neturiu laiko“ tampa jų pastangų rodikliu. Tačiau matydami, kad aplinkiniai tuo metu veikia kažką įdomaus arba siekia savo užsibrėžtų tikslų, į juos žiūri pavydžiai.
Na, ir paskutinė grupė kurią išskirčiau – tai nuolat miego norintys žmonės. Jiems visada trūksta miego. Bet ne todėl, kad iš tikrųjų trūksta, o todėl, kad jie gyvena savoje iliuzijoje, kur įsivaizduoja, kad labai persidirba ir visą savo likusį laiką skiria miegui. O darbe jų paklausus ko norėtų, atsakymas butų apie tai, kaip nėra kada išsimiegoti.
Paradoksalu, tačiau sėkmingas, daug veiklų (ar tai didelę įmonę, ar tiesiog daug laisvalaikio hobių) turintis žmogus greičiausiai turės daugiau laiko nei tas, kuris darbo atžvilgiu atsakomybių turi mažiau. Žmonėms trūksta planavimo. Sėkmingas žmogus atsikels anksti ir susiplanuos savo dieną, o ne svajos apie tai, kas būtų jeigu būtų. Jis gyvena realybe, o ne savo pasąmonėje susikurtomis iliuzijomis ir todėl laiką išnaudoja produktyviai. Visa esmė yra ne pačiame laiko kiekyje, o jo panaudojime. Visi mes laiko turime vienodai, 24 valandas per parą, tačiau vieni neapsikraudami svajoja, kas būtų jeigu turėtų kitas aplinkybes, kitus resursus, o kiti veikia bei daro. Stevas Jobsas turėjo lygiai tiek pat laiko per parą kiek ir mes visi. Rezultatą visi matome, ir čia nėra jokios sėkmės, tai yra darbas.
Kas be ko, yra nemažai žmonių, kurie turi laiko. Tačiau tokie žmonės dažniausiai turi ir daugiau veiklų. Jie dirba daugiau, bet ir spėja daugiau. Ir tokie žmonės žavi. Jie žavi savo atkaklumu, savo motyvacija, įsitraukimu, mokėjimu planuoti, domėjimusi viskuo, kas juos supa. Su tokiais žmonėmis yra įdomu, jie turi ką pasakyti ir niekada neieško pasiteisinimų. Su jais bendraujant galima atrasti naujų dalykų, pasisemti minčių, įgyti motyvacijos, jie paskatins ir pasakys „Bandyk, nesustok“.
Frazė „Aš užimtas“, kai iš tiesų nesi, neparodo jokios svarbos, nebent tik pakankamai aukštą savo paties įvertinimą, t.y. ego. O jei nuolat sakai žmogui „Aš užimtas, kitą kartą“, tiesiog nebesiteisink ir pasakyk atvirai, kad jis nėra tavo prioritetas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!