Dažnai užduodu klausimą, kodėl man taip susiklostė: mano bendraklasės, bendrakursės jau greit anūkus augins, ne kartą išsiskyrė, vėl tuokėsi, o mane ši gyvenimo pusė vis aplenkia. Anksčiau kaltindavau save, paskui – vyrus, dar vėliau – likimą. Dabar nieko nebekaltinu, tik noriu pasidalinti kai kuriais savo pastebėjimais ir šviežia patirtimi.
Neseniai draugavau su savo profesijos vyru: iš pirmo žvilgsnio kultūringu, vyresniu už mane, išsiskyrusiu. Gana greitai paaiškėjo, kad jis nieko rimta ir neplanuoja: mat jau viską patyręs – ir santuokas, ir vaikų gimimus. Jam tiesiog buvau labai patogi. Tačiau aš ne apie tai – juk tai taip dažna ir buitiška, kad net nebesinori kartotis...
Aš apie tai, kad vieną kartą šis pusamžis vyriškis ėmė ir mestelėjo man - „tu esi nekonkurentabili rinkai“ ir „kad Lietuvoje moterų tiek daug, kad tik spėk suktis“. Na, tai buvo paskutinis lašas, padėjęs man pagaliau apsispręsti išsiskirti su šiuo žmogumi. Bet ir vėl aš ne apie tai, o apie tai – iš kur toks vyrų požiūris į moteris, tokia nepagarba?
Tegu psichologai nesako, kad čia mano pačios kaltė. Oi, ne. Bijau, kad ši nepagarba kaip reiškinys globalėja ir man neaiškios to priežastys. Ar vyriškumas, žmogiškumas, noras siekti paprastos ir dėl to stabilios laimės, troškimas garbingai siekti kitos žmogaus pasitikėjimo, žinojimo, kad laimei ar nelaimei užklupus jūs nebūsite vieni, nes yra kuo pasitikėti, nes yra, kas pasakys „tu ne vienas“, „tu protingiausias“, „tu geriausias“, jau yra deficitas, niekam nebereikalingos vertybės? Ar niekas nebenori būti laimingas? Ar niekas nebenori suteikti nors vienam savo gyvenime žmogui laimės?
Pažinčių tinklalapiuose absoliuti dauguma pusamžių vyrukų (nuo keturiasdešimt iki penkiasdešimt) yra vedę ir ieško, jų žodžiais tariant, „nuotykių“. Viešpatie, kokių nuotykių – „patvarkyt“ ir išeit? Čia tie išsvajoti „nuotykiai“? Čia ta siekiamybė, laimės įkūnijimas?
Ir vis dėlto klausimas išliko – iš kur tokia nepagarba moteriai, šeimos institutui? Taip, gal mes, moterys, pačios kaltos, o gal ne. Žvilgtelėjau į Statistikos departamento duomenis. Paaiškėjo, kad Lietuvoje tūkstančiui vyrų tenka tūkstantis du šimtai moterų. Gal tas žinojimas, kad mūsų daugiau, o jų mažiau „išaugina“ jiems tokius nepagarbos sparnus? Bet juk tie duomenys nesuskirstyti pagal amžių. Žinia, kad moterų vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje yra aštuoniasdešimt metų, o vyrų – vos siekia septyniasdešimt. Taigi savaime suprantama, kad garbaus amžiaus moterų yra daugiau.
Pabaigai: teko svečiuotis draugės vestuvėse. Dauguma svečių buvo vyrai, moterų – mažuma. Taigi turėjau net keturis gerbėjus. Tačiau man tai džiaugsmo neteikė. Štai jeigu būtų moterų daugiau, o apie mane vis tiek suktųsi keturi gerbėjai – tuomet tai tikrai būtų nuostabu. Vyrai turbūt galvoja kitaip?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!