Svarbiausia – vidinis tikėjimas
Šiuo metu Norvegijoje, Osle praktiką atliekanti Raimonda šioje šalyje pirmą kartą lankėsi dar būdama moksleivė. „Dar būdama 16-os metų, VDU Kauno „Rasos“ gimanziste, išvykau į Norvegiją, į Tonsbergo vidurinę mokykla ir dalyvavau mainų programoje tarp Kauno ir Vestfoldo srities, - pasakojo ji. - Gyvenau norvego ir škotės mokytojų šeimoje metus laiko, nuo ko ir prasidėjo visas polėkis kelionėms ir kalbų mokymuisi. Atvykau į šalį nemokėdama net paprasčiausio pasisveikino „Hei“.
Kelionių „virusu“ užsikrėtusi ir norvegų kalbą išmokusi mergina dėl lėšų stygiaus studijuoti į užsienį iš karto neišvyko – mokėsi VDU, dalyvavo politinėje veikloje, dirbo Seime ir... vasaromis po studijų uždarbiavo Norvegijoje. „Kadangi mokėjau norvegų kalbą ir ją tuo pačiu norėjau lavinti, patikėkit manimi, dirbau įvairiausius darbus: padavėja atokioje saloje vakaruose, senelių namuose asistente pačioje šiaurėje, teko vieną vasarą dirbti net šaldytų daržovių fabrike pietuose. Gautos lėšos man leido dalyvauti daugybėje tarptautinių seminarų visoje Europoje ir Azijoje studijų metu“, - sakė Raimonda.
Vis tik, į užsienį studijuoti mergina išvyko, tik vėliau. Ji įstojo į Lankasterio univeristetą Jungtinėje Karalystėje, kur šiuo metu mokosi tarptautinės politikos magistrantūroje. Studijos kainuoja daugiau nei 60 tūkst. litų (įskaičiuotos ir pragyvenimo, bendrabučio bei panašios išlaidos), tačiau mergina sako, kad jos jau pradeda atsipirkti.
„Jeigu ne norvegų kalba ir vasaros darbai, manau, sau leisti išvykti nebūtų pavykę - paaiškino atkakli mergina.- Patarimas besiruošiančiam studijuoti jaunimui Lietuvoje: jeigu nenorite apsikrauti slegiančia paskolos našta, pasiimkite metus, jeigu reikia – du, laisvus. Keliaukite, pažinkite pasaulį, užsidirbkite. Neskubėkite šokti su minia pulti stačiai į studijas, pažinkit save ir savo pomėgius. Patikėkite manimi, jeigu protingai investuosite į žinias, išauš diena, kai galėsite mėgautis tuo, apie ką visada svajojote. Svarbiausia - vidinis tikėjimas savo svajone, tikslo turėjimas ir nuoseklus juodas darbas. Investicijų naudą jau jaučiu dabar - tai atsivėrusios galimybės ir lengvesnis šuolis į darbo rinką visoje Europoje ir už jos ribų“.
Prisitaikyti - nesudėtinga
Raimonda sakė užsienyje – tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Norvegijoje - prisitaikyti bėdų neturėjusi. „Jau pirmą savaitę turėjau krūvą pažįstamų, kurie taip pat ieškojo bendraminčių ir nenorėjo leisti laiko vieni. Todėl norinčius studijuoti užsienyje galiu tik padrąsinti – vieniši tikrai neliksite, nebent užsirakinsite savo kambaryje ir gyvensite „Skype“ bendraudami su mama. Ne vien grupiokai, tačiau ir kambariokai susirenka iš viso pasaulio: virtuve dalinuosi su trimis kinais, mergina iš Nigerijos, vaikinu is Ganos ir trimis portugalais. Skirtingi požiūriai į gyvenimą duoda nepamainomos tolerancijos skirtingų rasių ir tikėjimų žmonėms“.
Raimonda užsienyje džiugina ne tik naujos pažintys, bet ir studijų kokybė. „Pirmas, turbūt svarbiausias dalykas, ko VDU neturėjo – įspūdingas karjeros centras, kuriame dirba po dvidešimt metų patirties įgyję motyvacinių laiškų ir CV rašymo specialistai, kurių dėka iš dalies profesionaliai ištobulinau CV ir motyvacinius laiškus ateičiai. - teigė ji. - Antra, akis nori nenori patraukia įspūdingo dydžio biblioteka, modernios mokymosi zonos studentams, kur paimti knygą į rankas tampa nepasakomu malonumu“. Mergina džiaugėsi, kad universitetas turi ir puikų sporto centrą, aplinkui įsikūrusios visos reikalingos įstaigos, o paskaitose žiniomis dalijasi išskirtiniai dėstytojai.
„Tarkime, Artimųjų Rytų paskaitas dėste Jungtinės Karalystės diplomatas, kuris laisvai kalba arabiškai ir jau 25 metus dirba Artimųjų Rytų valstybėse asmeniškai pažįsta šalies lyderius, su kuriais dalyvavo ne vienose derybose. Paskaitos tampa istorinės, nes to, ką sužinai, nerasi jokiose knygose. Galu gale, gauni ypatingų rekomendacijų“, - pasakojo Raimonda.
Išskirtiniai ir jos mokslo draugai. Mergina pasakojo, kad tarp jos kursiokų - žurnalistai, kurie Libijoje ėmė interviu pilietinio karo metu, žmonės, kurie lankėsi Šiaurės Korėjoje branduolinių raketų gamykloje, jauni verslininkai, turintys prekybos ryšių su Iranu. „Jokiu atveju nenustumiu į kampą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų, nes būnant čia pasistačiau tvirtus pagrindus ateičiai, sutikau nuostabių, gabių dėstytojų su kuriais iki šiol palaikau kontaktus. Buvęs VDU universitetas suteikia galimybę mokytis 30 skirtingų pasaulio kalbų. Kaip bebūtų, užsienio aukštosios mokyklos pateikia visai kitas galimybes ir įvairiaspalviškesnes gyvenimo perspektyvas. Sutinki platesnio mąstymo žmonių, kurie savo istorijomis įkvepia siekti dar daugiau“, - sakė ji.
Lietuvoje praktikos nerado
Šiuo metu Raimonda apsistojusi Osle, kur atlieka neapmokamą praktiką organizacijoje „NOAS“, dirbančioje su prieglobščio prašančiais žmonėmis iš viso pasaulio. „Ieškant praktikos teko paplušėti ne mėnesį. Praktika universitete nėra privaloma, tačiau norėjau žinias pritaikyti gyvai. Kadangi domiuosi humanitarine pagalba, migracija ir prieglobsčio prašytojų politika, didesnės galimybės laukia tų, kurie moka užsienio kalbas ir darbo ieško užsienyje. Susirasti gerą praktiką yra lygiai tas pats, kas susirasti gerą darbą, kas man pavyko“, - sakė ji.
„Tikrai tikiu Lietuva, o jame esančių jaunimu - juo labiau, tačiau greitesnių galimybių ir perspektyvų mano srityje ieškantiems žmonėms siūlau kuo greičiau kibti į užsienio kalbų mokymąsi: Europos Sąjungos pagrindines kalbas arba į Jungtinių Tautų pagrindines kalbas ir drąsiai artimiausiems metams žengti iš Lietuvos. O į Lietuvą visada gali sugrįžti ir statytis pagrindus. Ir aš žaviuosi tais išprususiais žmonėmis, kurie laikinai išvyksta iš Lietuvos, nes grįžę į tėvynę jie žengia tolerantiškesni, galintys Lietuvai pasiūlyti inovatoristiškesnių idėjų. O tokie renginiai kaip kad „Pasaulio Lietuvių suvažiavimas 2012” ir „Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas 2013“ tik parodo, kaip Lietuva laukia užsienyje patirties įgijusių įvairios srities specialistų“, - mano Raimonda.
Graudūs pabėgėlių likimai
Ji pasakojo, kad pragyventi Norvegijos sostinėje nėra pigu. „Pragyvenimas Osle brangus, tačiau, vėlgi, nereikia bijoti nemokamo darbo, nes viskas įsirašo į CV, o patirties gauni daugiau negu iš bet kurių lūpų ar knygos. Kai įšoki į sritį, kuri tave „veža“, sutinki žmonių, kontaktų, kurie tave nukreipia į tolimesnius galimybiu vandenis. Tai tiesiog vienas aukščiausių tramplynų ateities pasiekimams ir galimybėms”, - pasakojo ji.
Praktikos metu Raimonda sakė gaunanti daug įdomios patirties: „Teko bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, bėgančiais nuo režimo Irane, išprievartautomis moterimis Etiopijoje, sumuštais kaliniais iš Irako ar Afganistano. Iranas viena iš pasaulio valstybių, kurioje mirties bausmė taikoma dažniausiai pasaulyje. Kasdien Teherane viešose aikštėse kariami žmonės, todėl pastarieji pabėgėliai desperatiškai bando gauti prieglobstį Europoje. Negavę leidimo pasilikti jie neretai pasislepia Norvegijoje ar kitose Europos šalyse, nes grįžimas į šali vienareikšimiškai reiškia kelią į mirtį. Neretai susiduriu su prieglobsčio prašytojais bėgančiais nuo pilietinio karo Sirijoje. Dažnai tai būna vyrai, kurie nenori tarnauti Sirijos armijoje ir kovoti prieš opoziciją. Jų maršrutas eina per Libaną, vėliau į Turkiją, per kurią renkasi Norvegiją. Čia atvyksta vieni, palikę žmonas, šeimą ir bando legaliai įsitvirtinti Norvegijoje. Pavykus gauti prieglobstį, vėliau yra šansas per šeimos susijungimo galimybę į Norvegiją kviestis likusius artimuosius.
Praktika suteikė galimybę sudalyvauti kasmetiniame „Freedom Forum Osle“. „Ir vėl gauni žinių, kurių pinigais neišmatuosi“, - atskleidė Raimonda. Ji pasakojo, kad šiemet renginys buvo skirtas žiauriausiems valstybių rėžimams. „Pabėgę iš valstybės kaliniai rodė savo nužudytų draugų nuotraukas, kurie kovojo už žmogaus teises. Turbūt nedaugelis žino, kur yra Bahreino valstybė, o apie žiaurumą joje - tuo labiau. Moteris iš Eritrėjos pasakojo, jog pabėgti iš šio rėžimo praktiškai neįmanoma. Čia moterys ir vyrai privalomai siunčiami į kariuomenę nuo 16 iki 50 metu. Jeigu bandai pabėgti iš šios valstybės, patruliai tavo nušauna pasienyje. O pasprukusiems į Sudaną iškyla nauji sunkumai – tave gali pagrobti. Todėl buvimas pabėgėliu reikalauja ne tik finansinių išteklių, bebaimės sielos, bet ir neapsakomo ryžto: su savimi pasiėmi tik krepšį būtiniausių daiktų ir bėgi, - kalbėjo Raimonda. - Atiduodi savo gyvenima į rankas tų, kurie nelegaliai, dažnai padirbtais pasais tave gabena per Afriką link Europos. Tavęs laukia Viduržemio jūra, kontrolė Italijoje. Jeigu tave užregistruoja Italijoje gauti šansų pagal Dublino sutarties reguliavimą, prieglobstį kitoje Šengeno valstybėje tampa praktiškai neįmanoma. Taigi, jeigu pasiseka, šiaip ne taip pasieki Norvegiją“.
Pasak Raimondos, pabėgėliai atvyksta į Norvegiją netekę jėgų, užsiregistruoja policijoje ir bando įtikinti Norvegijos vyriausybę, kad juos persekiojo, jie buvo įkalinti, tardomi, kankinami. „Pasiseka, jeigu turi randų, nuotraukų iš piketų dalyvavimo, lengviau gauti prieglobsčio prašymą ir pilietybę Norvegijoje. O tokių dalykų kaip išprievartavimas ar persekiojimas įrodyti nelengva. Daug ką lemia procedūroje kaip prieglobsčio prašytojas kalba, gestikuliacija, jeigu netyčia per antrą interviu sumaišai faktus, pateiki persekiojimo eigą kitaip, gauti prieglobstį praktiškai neįmanoma – vadinasi tu meluoji ir pats neatsimeni, ka sakei. O iš streso papasakoti viską kelis kartus nėra taip lengva, nes dažnai tai liečia šeimos ar vaikų mirtis“, - pridūrė ji.
Į Lietuvą grįžti kol kas neplanuoja
Raimonda pasakojo, kad į Lietuvą grįžti kol kas neplanuoja. „Humanitarinėje srityje dirbti užsienyje - platesnės galimybės, nes norint įgyti tikros patirties reikia traukti savanoriauti į misijas užsienyje. Į Lietuvą grįžti tikrai planuoju ateityje. Matau save gyvenančią Vilniuje ir dirbančią Raudonajame Kryžiuje. Kol kas esu pasiryžusi semtis patirties užsienyje. Norint atlikti misija Jungtinėse Tautose man dar trūksta metų darbo patirties ir prancūzų kalbos mokėjimo. Taip kad planuose - galbūt metai darbo ir prancūzų kalbos mokymasis“, - sakė ji.
Vasarą Raimonda savanoriaus Osle vyksiančioje pabėgėlių vaikų stovykloje. „Daugelis jų atvyko drauge su tėvais per varginančius, tūkstančius kilometrų besidriekiančius kelius. Dauguma vaikų matė sumuštus tėvus, jie dar stipriau emociškai išgyveno tėvų persekiojimą šalyje. Dėl to noriu prisidėti prie jų šypsenų ir įkvėpti kiek galima daugiau džiaugsmingam gyvenimui“, - kalbėjo Raimonda.
Jos manymu, gerosios kitų valstybių praktikos įgyti būnant Lietuvoje neįmanoma. „Galų gale, gyvename Europos Sąjungoje, kur drąsiai galime keliauti ir atrasti savo vietą po saule. Kodėl nepasinaudojus galimybe? Draugai iš kitų žemynų, ypatingai iš Azijos ir Afrikos, kovoja dėl vizų, kad galėtų apsilankyti Šengeno vasltybėse, o mes, būdami galimybių apsuptyje, neleiskime užsirakinti Lietuvoje. Lietuviai palyginus su kitomis tautomis yra be galo darbštūs, išprusę ir aš Lietuva be galo didžiuojuosi. Ne kartą Lankasterio universiteto politiniuose debatuose rytų Europos studentai pasirodėme geriau negu patys britai, kas tik įrodo, kad esame tauta su perspektyviais jaunais žmonėmis. Mano pasiūlymas Lietuvos jaunimui – būkite atviresni Lietuvai atsivėrusioms galimybėms“, - interviu baigė pašnekovė.
