Filmų „Kietakiaušių“, „Dabar jau tikrai šikna“ ir „Marichuanos ekspresas“ kūrėjai šį kartą imasi šiek tiek pavojingesnės misijos ir pristato itin juokingą satyrą, pašiepiančią vieną pavojingiausių pasaulio žmonių – Šiaurės Korėjos lyderį.
Apie ką mes čia…
Puikus laidų vedėjas Deivas gali užkalbinti bet kokią įžymybę ir priversti ją išpasakoti net ir pačias didžiausias paslaptis. Jo negali sustabdyti niekas, jis su kiekvienu savo pasirodymu televizijos ekranuose įgauna vis daugiau populiarumo ir gerbėjų. Vienas toks gerbėjas – Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas. Dėl meilės pokalbių laidai, pasaulio nemėgstamas diktatorius pakviečia Deivą į savo vadovaujamą šalį, kad vaikinas galėtų iš jo paimti interviu ir papasakotų didingą tiesą apie Šiaurės Korėją.
Sužinoję apie tai, JAV slaptų tarnybų agentai užverbuoja Deivą ir jo geriausią draugą ir laidos prodiuserį Aroną. Vaikinams duodama užduotis pašalinti Kim Jong Uną, tačiau nuvykę į uždariausią pasaulio šalį jie ima dvejoti…
Kūrinio vidus
Yra nemažai filmų, kuriuos lydi įvairūs skandalai ar įdomūs nutikimai besibraunant į kino ekranus. Dažniausiai tai būna puikiai apgalvota kino studijų komercinė strategija išreklamuoti savo produktą. Būtent tą patį galima pagalvoti ir apie šį naująjį Setho Rogeno ir Evano Goldbergo filmą, kuris tapo populiariausia pokalbių tema tiek Holivude, tiek visame pasaulyje. Bet, deja, tiesa yra visiškai kitokia.
Studija „Sony“ po daugybės draudimų patyrė didžiulius finansinius nuostolius, o filmas iš karto pateko į internetą. Ir viskas – per internetines programišių atakas, siekiant sužlugdyti šią kino studiją ir tuo pačiu uždrausti filmo pasirodymą kinuose, grasinant teroristiniais išpuoliais. Nepaisant to, filmas sulaukė tokios reklamos, kad net ir internetiniai piratai to nesitikėjo. Visi apie šį filmą kalbėjo, todėl nenuostabu, jog nemažai šalių išpirko iš studijos teises rodyti šį filmą nepriklausomu būdu. Tai yra gerai, nes, pripažinkime, Rogeno ir Goldbergo tandemas sugeba išspausti šypsenas ir leidžia patirti tikrą malonumą stebint jų kvailiojimus kine.
Lūkesčiai buvo išties dideli, ypač, kai 2013 metais buvome sulaukę vienos geriausių komedijų per daugelį metų „Dabar jau tikrai šikna“. Tačiau šis ypač lauktas filmas tapo nedideliu nusivylimu. Suprantama, jog buvo norėta šokiruoti žiūrovus ir pašiepti tą žmogų, kurio geriau neliesti, nes nežinia, kas gali nutikti, tačiau tai ir tebuvo bandymas, kuriame neįžvelgiau nieko konkretaus apie Šiaurės Korėjos lyderio blogybes.
Filmo kūrėjai pirmoje šio šmaikštaus pasakojimo pusėje gana taikliai apibūdina šiuolaikines žiniasklaidos priemones, parodydami idiotišką pokalbių šou, kurio metu žiūrovai mulkinami įvairiausiais manipuliacijos būdais. Taip, scena su Eminemu verta medalio, bet, tenka prisipažinti, tai buvo pats geriausias viso šio filmo juokelis. Šiek tiek liūdna, kad geriausias visos šios juodos komedijos juokelis parodytas per dešimt pirmų filmo rodymo minučių. Filme taip pat gausu užslėptų ir gana taiklių, bet ne tokių subtilių pašiepimų apie šou verslą ir Holivudą, juokelių, kuriais visada galėjo pasigirti Sethas Rogenas. Vis dėlto, tai vienas iš didžiausių JAV kino „geekų“.
Politinės filmo idėjos, jeigu tokios ir buvo, ganėtina silpnai atskleistos vien dėl to, kad pusė mitų apie Kim Jong Uną buvo paimti iš interneto. Kūrėjai nesugalvojo nieko naujo, tik pasisavino tai, ką jau seniai visi žinojo, arba bent jau numanė.
Prabangoje gyvenantis Šiaurės Korėjos lyderis, fanatiškas žmonių garbinimas tikint, kad jis nekakoja, nestabilios psichikos narcizas besijaučiantis kaip senovės Egipto faraonas. Visos scenos su Šiaurės Korėjos diktatoriumi išties nykios ir gana retai priverčiančios šypsotis. Kaip galima juoktis iš žmogaus, kuris yra psichiškai nestabilus? Nors ir kaip patinka toks humoras, tačiau šioje juostoje jis „nelipo“. Gal šiek tiek geriau pateikiamas CŽV žmonių verbavimas ir šios valstybinės tarnybos metodai. Taip, didelės krūtinės gali išgelbėti pasaulį ir pastatyti į vietą bet kokį pasipūtusį storžievį.
Iš geresnių epizodų galima dar paminėti tanką ir siautulingą vakarėlį bei tiesos išaiškinimą užėjus į maisto prekių parduotuvę. Dar viena visai smagi scena – su „pirštais“, kurioje kaip ir kituose šio filmų kūrėjų tandemo darbuose netrūksta absurdo ir smurto. Prisiminkime „Marichuanos ekspresą“ ar jau ne kartą minėtą „Dabar jau tikrai šikna“.
Baigiant, norisi dar pakalbėti apie šio filmo personažus. Juostos herojais tampa du keistuoliai arba tiesiog kvailiai, kurie gavo šansą įvykdyti didvyrišką JAV misiją ir išgelbėti pasaulį nuo tokio „monstro“, kuriuo laikomas Šiaurės Korėjos lyderis. Deivo personažas netgi labai tiko šiam filmui, juo buvo parodytas šlykštus medijų veidas. Aronas nieko reikšmingo neparodo, nebent būna filmo detale, į kurią žiūrint norisi juoktis. Tai – neatskleistas personažas, tačiau jis čia išties tiko ir puikiai papildė tas scenas, kuriose Deivas peržengė padorumo ribas. Prisipažinsiu, kad dvi scenos su Aronu filme priverčia labai ilgai juoktis. Kokios? Deja, susijusios su antru galu. Nesinori atskleisti visų šio filmo paslapčių, todėl geriau jį patiems pamatyti.
Apie Šiaurės Korėjos lyderio paveikslą nesinori kalbėti, vis dėlto tai reikia pamatyti, bet bendrai – linksmas personažas ir labai priartintas prie to, ką galima pamatyti interneto platybėse. Apibendrinant pamatytą juostą, nors ir jaučiamas tas nemalonus nusivylimo jausmas, tačiau filmą žiūrėti nenuobodu, jis intriguoja. Taip, iki pat galo neaišku, kaip vis dėlto seksis pagrindiniams šio filmo herojams, kurie pasiryžę nužudyti Šiaurės Korėjos lyderį, bet kad šis filmas buvo vertas tokio ažiotažo ir dėmesio viso pasaulio žiniasklaidoje, abejoju. Tai ne geriausias metų projektas ir tikrai ne geriausias S. Rogeno ir E. Goldbergo fantazijos vaisius.
Techninė juostos pusė
Filmas pastatytas gana stilingai, tačiau tenka pripažinti, kad jaučiamas tas specialiai kuriamas „pigumo“ jausmas, kaip ir ankstesniuose S. Rogeno ir E. Goldbergo filmuose, todėl ir juostos spalvų paletė parinkta atitinkamai. Spalvingas ir labai džiuginantis JAV vaizdas ir niūrus, sūrus ir visiškai pilkas Šiaurės Korėjos vaizdas. Labai taikli komunistinių šalių atvaizdavimo alegorija. Ne itin džiuginantis kameros darbas irgi sukelia šiokį tokį diskomfortą, žiūrint į šio filmo detalizavimą. Kai kurie epizodai nufilmuoti išties gerai, ypač finalinė scena su sraigtasparniu arba pasivažinėjimai tanku, tačiau pokalbių metu atrodo, kad žiūrime ne vaidybinį filmą, o kadrus iš kokio nors realybės šou. Garso takelis pašėlęs, labai energingas ir suteikiantis šiam filmui gyvybės jausmą, neleidžiantis nusibosti.
Tarp puikiai parinktų kūrinių galima išgirsti ir tokias dainas kaip The White Stripes „Conquest“, Guns‘n‘Roses „Welcome to the Jungle“, Usher‘io megą hitą „Yeah!“ arba Katy Perry „Firework“, kuri tapo šios juostos himnu. Po filmo peržiūros suprasite, apie ką kalbu. Prisiminus sceną, kurioje dominavo šis muzikinis kūrinys, šypsena pati išlenda į paviršių.
Juostos siužetas nenukenčia, todėl šnekant apie montažą galima tik pagirti filmo kūrėjus, kurie sugebėjo tolygiai pateikti pagrindinių filmo herojų istorijas. Taip pat juostoje gerai suderintas garsas, todėl sprogimai atrodo ganėtinai natūraliai. Viskas girdėti rišliai, o veiksmo vietos kelioms sekundėms netgi sugeba sukelti įtampos jausmą. Bet čia, žiūrint šią juostą, yra labai jau retas atvejis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas yra tikra šio filmo žvaigždė, jei pagrindinius vaidmenis atlieka du geriausi draugai, o vienas jų – dar ir režisierius ir filmo scenaristas? Vis dėlto šį kartą visi laurai atitenka Jamesui Franco už jo beprotišką ir labai vulgarų, idiotišką Deivo įvaizdį, kuris viso filmo metu džiugina kiekvienu savo pasirodymu. Kartais ir kvailystė ekrane atsiperka. Žinoma, daugumoje filmo vietų aktorius persistengė ir jo vaidyba atrodė nenatūraliai, bet tokio Franco mes dar nematėme. Na, nebent galima dar paminėti jo bukumą „Marichuanos eksprese“, kurį irgi kuravo jo bičiulis Sethas Rogenas.
Kalbant apie Sethą Rogeną, tai vien į jį pasižiūrėjus norisi juoktis. Amžinas „žolytės“ mėgėjas šį kartą nepasirodė taip smagiai, kaip ankstesniuose savo projektuose. Mes čia matome tipinį S. Rogeną, kuris neprogresuoja, o stovi vietoje. Vien sekso scena parodo, kad jis yra toks pats, koks ir buvo prieš keletą metų. Dialogų prasme jis – nepralenkiamas. Čia vienintelė filmo akimirka, kai jis aplenkė savo kolegą. Kim Jong Uną suvaidinęs Randallas Parkas nors ir atskleidė savo personažą geriau nei buvo galima tikėtis, tačiau jo vaidyba buvo ganėtinai žemo lygio. Labai nenatūralus pasirodymas, bandantis prilygti Jamesui Franco ir jo vaidybos stiliui, tačiau ne visiems duotas talentas daryti iš savęs klounus.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrusios Diana Bang ir Lizzy Caplan buvo visai pakenčiamos. Žinoma, abi šios aktorės filme pasirodydavo labai minimaliai, kad žiūrovams netektų stebėti niekam vertų meilės scenų ir snarglėtų epizodų. Gražios moterytės, bet tik tiek, daugiau iš jų naudos kaip ir nebuvo.
Verdiktas
„Interviu su diktatoriumi“ – tai ganėtinai juokingas ir skandalais apipintas, tačiau absurdo kupinas dviejų Amerikos kvailių nuotykis po Šiaurės Korėjos valdas, siekiant nugalabyti jos lyderį. Tai ne pats geriausias Setho Rogeno ir Evano Goldbergo tandemo kūrinys, kuriame yra nemažai klišinių juokelių apie antrą galą, demonstruojama vidutinė vaidyba. Be to, ne iki galo atskleistas šios idėjos užmojis, bet apčiuopiama kaip visada daug šou verslo paslapčių juodojo humoro rėmuose.