Girdime Statistikos departamento atstovus, kurie nuolatos kalba, kad kainos krito daugiau nei kilo, tai susidaro toks įspūdis, kad departamento atstovai kalba tik kas jiems parašyta.
Tai turbūt galima būtų sulyginti demokratija Lietuvoje ir Baltarusijoje, ar ne tas pats vyksta, kai visuomenei kalbama per informavimo priemones vienaip, o yra kažkodėl kitaip.
Žengsime į parduotuvę, ten mirga euro kainos, tačiau ne vienas sutiks, kad po 10 mėnesių matosi euro priartėjimas prie LITO. Rašau iš didžiosios raidės, nes man tai brangu.
Vaiksčiojant po parduotuvę darosi vis linksmiau, žinoma, kai prieini prie kasos, linksmoji dalis baigiasi. Galbūt yra dalis žmonių, kurie tiesiog neįsimena, kas buvo prieš savaitę, tai tiems yra lengviau. Pasiimi, dedi į maišelį ir eini, bet jei žvelgiame į šeimos biudžetą, tai darosi vis sunkiau, nes nuolatos reikia kažko atsisakyti.
Pažvelkime į kainas, visas slaptumas glūdi kažkur šalia. Jei lemputė kainavo iki 2 litų, tai dabar ta pati paprasta lemputė kainuoja 2,29 euro t.y 7,90 litų. Turbūt kažkas toje lemputėje pasikeitė, o gal ji dabar šviečia visiškai nenaudodama elektros energijos? Pabandžiau įsukti, stebuklas neįvyko, tik piniginė paplonėjo.
Einu ir toliau žaviuos euru, koks jis galingas, koks jis puikus, mes džiaugiamės kišenėse turėdami eurus!
Pieno skyrius yra kasdienybė, tačiau sunku suprasti, kai prieš savaitę sūrelis kainavo 0,23 euro, o štai dabar jis 0,30 euro. Pienas buvo 0,62, štai tau šiandien ir 0,70. Varškė buvo 0,54, štai tau ir sėkmė – ji pas tave keliaus tik už 0,60 euro. Nenori – neimk!
Kadangi nuolatos kalbame, kad reikia gyventi sveikai ir valgyti kuo daugiau vaisių ir daržovių palikęs pieno produktus ramybėje šoku į sveiko pasaulio skyrių. Žinoma, po apsilankymo šiame skyriuje šokas dar didesnis.
Manau, vaistai vargu, ar jau padės. Rinkodaros žingsnis – kurį laiką nebuvo, žmonės užmiršo, tai mes juos nustebinsime! Mandarinai! Valio, artėja Kalėdos ir štai staigmena – 2,02 euro tik už kilogramą, bet kai sustabdai savo mintis supranti, kad Kalėdos turbūt be mandarinų bus, nes niekada mes nemokėdavome 7 Lt! Tai kaip neištiks šokas!
Bandome analizuoti, kas pasikeitė? Kodėl prieš metus galima buvo mandarinus pirkti už 2,5-3 lito, o šiandien jie kainuoja 7 litus, atsiprašau – 2,02 euro . Galima atsakyti, niekas nepasikeitė nė vienoje srityje iš dalyvaujančių mandarino kelionėje pas mus. Jei žvelgtume į transporto ir logistikos pusę, pervežimo kainos nepakito, kuro kainos nukrito, saulė Ispanijoje švietė tai pat kaip ir visada, o mandarinas kažkodėl pabrango. Atsakymas kitas, tenka matyti tuos dokumentus, kuriuose mandarinų kilogramo kaina yra CENTAI. Išvada viena – nebuvo produkto, atvežėme, prašau, imkite, juk euras dabar. Atverskime puslapius kitose šalyse, Lenkijoje didžiųjų centrų puslapiai vilioja pirkti mandarinus už 3,99 zloto, t.y. lygiai 1 euras už kilogramą.
Bandau atsigauti po patirto šoko ir galvoju, kad vis tiek reikia kažkokių vaisių nusipirkti po tokio streso organizmui. Žengiu prie obuolių. Nuostabūs, nors ir ne lietuviški Jonagold, kurie visada būdavo 2,50 Lt už kilogramą, tačiau ir čia vėl stiprus smūgis – jų kaina dabar 1,29 euro arba 4,45 Lt. Nuostabu, turbūt nebuvo derliaus, pavasarį nušalo ir dabar paskutiniai obuoliai už tokią kainą. Tai gal žiemą visai nebus?
Vėl žvelgiame į kaimynus, gal čia pas juos sodai nušalo? Keista, bet ir vėl kažkodėl galima už 0,50 euro nusipirti obuolių, o turguje galima ir dar pigiau nusipirkti. Visai praradau savitvardą, pasidarė bloga ir apmaudu, kai ateini su tikslu parsinešti vitaminų ir tuo pačiu nudžiuginti kitus šeimos narius, o po tokio įvertinimo lieki su viena mintimi: ką nupirkti, kad būtų galima ir pasimaitinti, ir sveikai gyventi.
Didžiausia staigmena laukia prie kasos, mielai nustebintas dėl galutinės sumos ir susimokėjęs tu jauties įvertintas, kai gauni kažkokį niekingą daiktą, kurį neši namo, nes jo laukia vaikai, bet jie nesupranta, kad tas niekalas nepakeičia nei obuolio, nei mandarino, nei elementaraus varškės pakelio, kurių su kiekvienu kartu tu turi pirkti mažiau, nes tiesiog valdžia ir galingi prekybos tinklai džiaugiasi euru ir mūsų nesėkme.
Kiekvieną vakarą tenka pasižiūrėti informacines, pokalbių laidas ir kiekvieną kartą vis matosi, kaip tolsta nuo mūsų demokratija. Kalbame apie tai, kaip kelintą kartą iš eilės Baltarusija išsirinko prezidentą, tačiau mes nematome savęs, kaip pas mus 25 metai valdžioje tie patys veidai, kalbame apie tai, kaip kaimyninėje Baltarusijoje valdo vienas žmogus, tačiau patys nepastebime, kaip mus visus valdo tai pat žmonės, kurie kuria ne demokratiją, o vienvaldystę. Pažvelkime į politikus, ką padarė, kad atėjus eurui nekiltų kainos? Visi sėkmingai kalba, kad Statistikos departamentas nepastebi kainų kilimo ir kad visi laikosi vieningo susitarimo nekelti kainų. Tai išgirdus imu čekį iš parduotuvės ir lyginu, kas buvo ir kas yra, vis dėlto skaičiai nemeluoja. Meluoja tik tie, kurie prieš liaudį nori vėl būti geri. Bet tai nėra demokratija, todėl nereikia kalbėti, kad kaimyninėje šalyje jos nėra, demokratijos jau nėra ir Lietuvoje.
Norisi valdžios paklausti, kiek sumokėjo didieji prekybininkai, kad iškeltas Seime projektas dėl antkainio nustatymo buvo numarintas? Kiek visa tai kainavo ir, ar ne už tai dabar mes mokame eidami į prekybos tinklus. Daugelis dirba didesnėse ar mažesnėse gamybinėse įmonėse ir žino, kokiomis kainomis tiekiama produkcija į tinklus ir nesunkiai supranta, kokius antkainius naudoja tinklai teikdami produkciją pirkėjui.
Klausimas valdžios atstovams, ar valstybė gauna tokias pridėtines vertes iš didžiųjų mokėtojų? Galiu atsakyt, kad nereikėtų galvoti ilgai, negauna, nes gautas pelnas paskirstomas per šalia esančias įmones ir viskas nusėda turtuolių kišenėse. Čia vadinasi demokratija? Vargu, ar tai galima pavadinti verslu, jei tai daroma nesąžiningai. Kodėl nieko nedaro politikai ir valdžios atstovai? Gal tai sunku padaryti? Taip, sunkiausia šioje vietoje atsisakyti pinigų, dėl kurių visi klimpsta į korupciją, kyšininkavimą ir nesažiningą valdymą, tačiau tie DIDIEJI BANGINIAI išlenda sausi, nes prisidengdami demokratijos šydu moja pinigėliais klapčiukams, kurie dėl menkiausio euro cento šalį su visais dar likusiais žmonėmis parduotų.
Tik viena keisčiausia, nejau sunku suprasti, kad patiems čia reikia gyventi ir kurti demokratinę valstybę.
Kodėl politikai nepaliko smulkaus verslo? Ar nebūtų nuostabu, jei galėtume užeiti į mažą krautuvėlę, kurioje kepama šviežia duona, ar nebūtų nuostabu užeiti į mažą krautuvėlę, kuri kvepėtų kaimiškais lašiniais, raugintais agurkais, kopūstais! Būtų nuostabu, tačiau valdžios vyrai, kurie pas mus demokratiją ir valstybę kuria 25 metus, viską ir save pardavė didiesiems prekybos tinklams. Šiai dienai visi džiūgaujame ir krykštaujame, kad ateis vokiškas tinklas ir viskas pasikeis? Gaila ir naivu tuo tikėti, mielieji, mūsų įstatymai sudaryti pagal didžiuosius Lietuvos tinklus ir tiekėjai bus tie patys vargani ir bankrutuojantys tiekėjai.
Na ir dar vienas demokratinis žingsnis, kuris tai pat sukrėtė mane, tai – Maisto banko akcija, nežinau, mielieji, kaip ir kam priklauso ši savanoriška draugija, bet man buvo tikrai nemalonu žiūrėti šią akciją, juk ji vyko tuose pačiuose centruose, kurie ir daugiausia smaugia mus visus. Ar nepagalvojome, kad tam varganam žmogui mes vėl nupirkome kruopų ar miltų, o centrų savininkai susižėrė pelną į savo kišenes ar tai žmogiška, kai mes dalinamės paskutiniu kąsniu, o iš to kąsnio kažkas pasiima daugiausia, ar tai teisinga akcija? Kodėl nei vienas prekybos centras nepasidalina prieš šventes su tais varganai gyvenančiais žmonėmis, kodėl besibaigiančio galiojimo prekės metamos į konteinerius, o ne atiduodamos žmonėms kurie skursta, kurie neturi galimybės duoti sveiką maistą savo vaikams. Neapsiriksiu sakydamas, kad tarp skurstančiųjų yra ir dirbančių žmonių, kurie gauna minimalius arba net mažesnius atlyginimus ir neišgalintys atlaikyti kainų pasiutpolkės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!