Populiarioji ir brangioji „Sostų žaidimo“ ekranizacija yra laikoma kone geriausiu serialu šiuo metu. Labai reklamuojama Stepheno Kingo knygos „Under the Dome“ ekranizacija, prie kurios prisidės ir pats Stevenas Spielbergas, taip pat yra itin laukiama šių metų naujiena. Ne paslaptis, jog dauguma tokio tipo serialų yra su fantastiniais motyvais ir reikalauja nemažų investicijų. AMC televizija, pristačiusi pasauliui tokius hitus kaip „Breaking Bad“ ir „Mad Men“, greitai susikrovė turtus ir atvėrė piniginę dar vienam nepigiam projektui. 2010 metais dienos šviesą išvydo apokaliptiškasis „The Walking Dead“ (liet. Vaikščiojantys negyvėliai).
Nesusidarykite išankstinės nuomonės (kaip padariau aš) galvodami, jog 2003 metais pradėto leisti to paties pavadinimo komikso perdirbinys televizijoje yra vien tik apie zombius. Tai būtų tas pats, kas prisiminus serialą „Dingę“ galvoti tik apie šešis sezonus negyvenamoje saloje praleidusius žmones, ten ieškančius tik maisto ir vandens.
„The Walking Dead“ (liet. Gyvieji numirėliai) yra kur kas daugiau nei leisgyviai, gyvus žmones medžiojantys padarai. Taip, tai yra pagrindinis serialo akcentas ir iš to kyla visi siaubingi ir įtempti įvykiai, tačiau be tikrų žmonių dramų čia neapsieinama. Tai, plačiąja prasme, yra istorija apie grupę žmonių, besistengiančių išbalansuoti tarp paprasto, civilizuoto gyvenimo normų ir primityvių išgyvenimo instinktų, verčiančių priimti drastiškus sprendimus.
Be abejo, kai ekrane pasirodo dešimtys vaikščiojančių negyvėlių ir saujelė sąmoningų žmonių, gauname didžiules porcijas labai įtempto veiksmo, bet veikėjų dramos yra tai, kas skiria šį serialą nuo standartinių holivudinių zombių filmų.
Istorija prasideda ne itin originaliai (tiesą sakant, netgi identiškai su filmu „28 dienos po...“, išėjusio prieš pat pirmuosius „The Walking Dead“ komiksus) - žmogus apleistoje ligoninėje atsigauna po komos ir aplink neranda jokių žmonių, tik kažką, bandantį prasibrauti pro ligoninėje pastatytas barikadas.
Rikas Graimsas, buvęs mažo miestelio šerifas, apsiginkluoja, pasikinko arklį ir išsiruošia į kelionę ieškoti savo žmonos ir sūnaus. Suradus juos ir dar saujelę išgyvenusių (net jeigu ir nematėt serialo, tai neturėtų būti didelis siurprizas, vis dėlto vienas kitas laimingasis Holivudo elementas čia yra) kiek atitrūkstama nuo veiksmo ir pradedamas santykių aiškinimosi etapas.
Vienas dalykas, dėl kurio tikrai galima pagirti serialo kūrėjus, tai nedidelis dėmesys praeičiai. Taip, visiems knietėjo sužinoti, dėl ko įvyko tokie apokaliptiniai įvykiai, bet be to, jog „viskas įvyko greitai ir kilo panika“ daugiau nieko nepasakoma, stengiamasi koncentruotis tik į dabartį. Nenuostabu, jog buvęs šerifas greitai imasi lyderio vaidmens ir bando išsaugoti žmonėse dar kažkokį civilizuotumo krislelį, tačiau, kaip visada, atsiranda ir nusiteikusių priešiškai.
„The Walking Dead“, kaip ir „Dingę“ (šių palyginimų neišvengsiu), pasižymi pastovių veikėjų gausa. Iš šio faktoriaus savaime kyla ir gerų, ir blogų dalykų: turint daug veikėjų, įvykius galima pakreipti daugeliu netikėtų linkmių (per daug nenukrypstant nuo komiksų), tačiau privaloma kiekvienam jų suteikti po tiek pat laiko, kad vėliau tas herojus neišdygtų lyg iš niekur.
Be klaidų neapsieita, tačiau seriale sulaukėme nemažai spalvingų veikėjų, sugebančių atrasti savą auditoriją. Riko partneris Šeinas, itin artimai globojęs draugo žmoną, ne itin džiaugiasi bičiulio grįžimu ir prarastu lyderio statusu. Derilas, kurio piktasis brolis buvo paliktas užnugaryje kitų stovyklos gyventojų, gyvena vienišiaus gyvenimą, tačiau nevengia kitų pagalbos.
Tradicinio senuko ir tėvą visiems primenančio žmogaus vaidmenį čia atlieka Deilas, kurio mintys yra per daug nekaltos gyventi tokiame žiauriame pasaulyje. Antro plano veikėjų čia yra apie dešimt, ir nors keletas jų retkarčiais itin nustebina išnirdami po ilgos pertraukos, šešių serijų pradiniam supažindinimui užteko.
Techninė serialo pusė yra dar vienas aspektas, dėl kurio šis serialas susilaukė tokio neįtikėtino populiarumo. Televiziniai kūriniai niekuomet nepasižymėdavo įspūdingesniais ar bent kažkiek panašiais į filmus specialiaisiais efektais. Matosi, kad šį kartą į tokius dalykus žiūrima itin rimtai.
Apleistų miestų vaizdai, nors ir ne visiškai sukurti kompiuterių, yra nuostabūs ir savotiškai bauginantys (scena, kurioje Rikas ant arklio joja prie pat miesto prieigų, yra kone įspūdingiausia serialo akimirka). Dešimtys ir šimtai zombių, iš kurių krenta žarnos ar rankos, nepajautė kompiuterio prisilietimo - viskas buvo pasiekta tik neįtikėtinu grimu, kuris vienam žmogui užtrunka kelias valandas ir kurio trūkumų negalima rasti net filmuojant iš arti.
Smurtas ir kraujas čia liejasi laisvai, nors ir nelabai realistiškai. Žinau, jog daugelis giria ir serialo vaidybą, tačiau pervertinti to, ko nėra - nereikia. Taip, aktoriai čia tikrai reikalingi neprasti, bet iš jų išsiskiria nebent pagrindinį veikėją įkūnijantis Andrew Lincolnas. Talento atsiskleidimui kol kas dar nebuvo skirta daug laiko, tačiau stebuklų ateityje tikėtis tikrai neverta.
Šešios serijos buvo puikiai sumontuotos siekiant patraukti žiūrovo dėmesį. Nedidelis serijų skaičius pasitarnavo visais aspektais - veiksmas buvo glaustas, dialogai gana aiškūs ir į temą, stengiamasi jokiais būdais nenuklysti į šalį. Neišvengta ir vieno kito banaloko holivudinio elemento, bet nereikia tikėtis, jog zombių žanrą galima išrasti iš naujo. Taip, į jį galima įmaišyti naujų elementų, nesusijusių tik su begaliniu šaudymu ir gaudymu, bet galų gale visos inovatyvios mintys baigiasi.
Serialo ir komiksų kūrėjai rimtai pasistengė, jog visi zombių filmuose nepanaudoti elementai atsidurtų jų kūrinyje ir ateityje šiam žanrui tektų kentėti nuo originalumo stokos. Kita vertus, taip daugelis galvojo dar prieš keliolika metų.
Vertinimas: 9/10