Tiesiai ant pusiaujo
Pusę metų Kenijoje su kitais dešimčia europiečių savanoriavęs Justinas Kilpys buvo atsakingas už aplinkosauginės veiklos organizavimą – švaros talkas mieste bei aplinkosauginius užsiėmimus vietinėse mokyklose.
Apibūdindamas gyvenimą Kenijos Eldoret mieste, savanoris sakė: „Gyvenome tiesiai ant pusiaujo, todėl ten ištisus metus diena ir naktis trunka po 12 valandų, o žmonės pradeda ir baigia darbus su saule“.
Kaip kontrastą su ryte į darbą skubančiais tyliais lietuviais, Justinas paminėjo Eldoret gatves, kurios visą dieną pilnos žmonių bei įvairiausių garsų. Taigi, rytas Kenijoje pasižymi šurmuliu, tuo tarpu apie pietus pasidaro labai karšta, tad gyvenimas sulėtėja. „Tuomet žmonės buriasi vietinėse užkandinėse, kurių mieste neįtikėtinai daug, o maistas jose labai pigus“, - pastebėjo Justinas.
Baltasis = pinigai
Paklaustas, ar Afrikoje savanoriai laukiami, Justinas atsakė: „Keniečiai savanorius sutinka geranoriškai, tačiau jiems nėra skirtumo tarp baltaodžio verslininko - investitoriaus ir baltaodžio savanorio“.
Šią situaciją J. Kilpys vaizdžiai apibūdino žodžiais, kurie atskleidžia Kenijoje dominuojantį požiūrį: „baltasis = pinigai“. Panašūs ir Danguolės Kleinaitytės, savanoriavusios Mozambike (6 mėn. atokiame Bilizijos kaimelyje ir 2 mėn. antrame pagal dydį Mozambiko mieste – Beiroje) atsiminimai.
„Vietiniai pripratę prie besikeičiančių savanorių, tad iškart siūlosi draugauti, tačiau tapus draugais atsiranda daugiau atsakomybės, mat, kaip vietinis kolega pasakė - baltasis niekada nebus toks vargšas, kaip juodasis“, - mozambikiečių nuostatas apžvelgė D. Kleinaitytė.
Nepaisant šių dviprasmiškų patirčių, abu savanoriai mano, jog afrikiečiai draugiški ir šilti žmonės, nuoširdžiai laukiantys savanorių.
Saldintas vanduo ir žibalinės lempos
Bilizijoje anglų kalbos mokiusi bei mergaičių futbolo komandą treniravusi D. Kleinaitytė, vėliau Beiroje prisidėjusi ir prie HIV/AIDS prevencinio projekto „Hope“, prasitarė, kad „Mozambike reikia turėti daug tolerancijos bei kūrybinių idėjų: mokėti prisitaikyti prie gamtos, žmonių, kalbos, netikėto darbo“.
Šiuos savo žodžius savanorė aiškino taip: „Mozambikas yra tropinė šalis, žmonės taikosi prie gamtos salygų. Dauguma gyvena be elektros, o žvakės ar žibalinės lempos ne kiekvienam prieinamos. Mieste kitaip, daugiau pasiturinčių, tačiau ne daug kas turi televizorių ir naktinio gyvenimo ten praktiškai nėra“.
Kitaip tariant, tai, kas mums atrodo savaime suprantama, ten neretai laikoma prabanga. „Jei Lietuvoje pusryčiams geriate arbatą, ten gautumėte saldinto vandens“, - gyvenimo Mozambike ypatumais dalinosi savanorė.
Beždžionių medžiai
Tiek Justinas Kilpys, tiek ir Danguolė Kleinatytė neslepia, jog savanoriaujant Afrikoje susiduriama su daugybe sunkumų.
„Kenija yra saugi šalis ir savanoriauti ten nepavojinga, jeigu turima galvoje teroristus, žmonių grobimą, apiplėšimus ir panašiai. Tačiau yra nemažai pavojų, susijusių su sveikata – yra tikimybė užsikrėsti maliarija, drugiu, vidurių šiltine“, - galimus pavojus įvardino savanoris Justinas.
Ir visgi, savanorystė žmonijos lopšyje palieka neišdildomą įspūdį. Danguolė, kaip įsimintiniausią savo patirtą nuotykį, išskyrė kelionę duobių išmuštu smėlėtu keliu per džiungles ir staiga jose pamatytus įvairiausių dydžių ir spalvų medžius, pilnus beždžionių...
--
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt. Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!