Savanorės odisėja: kodėl aš Graikijoje (IV)

 (3)
Graikijoje atsiradau labai netikėtai ir labai paprastai. Apie savanorių programą EVS sužinojau workshop'e (liet. dirbtuvėse) Palerme, nes beveik visi dalyviai kažkuriuo savo gyvenime metu savanoriavo ir apie patirtį atsiliepė labai teigiamai.
Atėnai, Graikija
© Vida Press

Studijuodama savanoriauti negalėjau, pabaigus studijoms pradėjau labai intensyviai dirbti ir truputį primiršau savo šitą svajonę. Tačiau artėjant 24 gimtadieniui nusprendžiau, kad kuriam laikui gana būti suaugusia ir laikas dar pasimalti po pasaulį. Susisiekiau su „Socialiniu Veiksmu“ (siunčiančia organizacija Lietuvoje) ir jie man karts nuo karto persiųsdavo informaciją apie projektus, kurie ieško savanorių. Likus 2 dienoms iki gimtadienio gavau laišką apie projektą Graikijoje. Graikijai sentimentus jaučiu dar nuo „Erasmus“ laikų, todėl iškart jiems parašiau.

Atsakymą gavau per 15 min. Iš pradžių negalėjau patikėti, nes žinodama graikus, atsakymo nebūčiau tikėjusis porą savaičių. Ir po kelių dienų susirašinėjimo susitarėm, kad lapkričio mėnesį atvyksiu į Graikiją būti EVS savanore.

Gali būti, kad prieš tai buvę mano rašinėliai atrodo negatyvūs, bet taip yra tik todėl, kad piktus dalykus lengva aprašyti juokingai. Ir netvarkingi bučiokai yra visiška smulkmena palyginus su tuo, kad į darbą einu pajūriu, lauke +20 ir visą dieną šviečia saulė.

Vakar prieš miegą pagalvojau, kad labai sėkmingi metai buvo (Sicilija, Škotija, dabar Graikija) ir kad visai suprantu žmones, kurie pradėję keliauti nebegali sustoti. Tik keliaujant kiekviena diena, kiekviena minutė gali būti siurprizas. Ta būsena verčia įtempti smegenis ir raumenis ir kai žinai, kad vienoje vietoje nebūsi labai ilgai, nenori nieko praleisti, todėl sukiesi kaip vijurkas.

2014 11 10 Valiovaliovalio

Grįžus po „darbo“ nusprendžiau pradėti geru pavyzdžiu ir gerą valandą šveičiau virtuvę. Iš tiesų tai ne mano dabartinių bučiokų kaltė, kad mane ištiko toks šokas, šitas butas normaliai nevalytas turbūt nuo jo pastatymo. Pusantros valandos pasiniūniuojant pagal Beyonce po truputį pradėjo matytis tikrosios grindų spintelių spalvos.

Pagal mano lentelę šiandien mano eilė buvo tvarkyti virtuvę, kitiems – balkonas, svetainė, koridorius ir tūlikas/vonia. Kol baigiau tvarkytis, visi grįžo iš pajūrio, ir aš, taktiškai priminusi, kad šiandien tvarkymosi diena, pasiploviau.

Perėjau per visą miestą, apsipirkau ir po poros valandų grįžau drebančia širdimi, nežinodama, kas manęs laukia – ar karas, ar taika. Vos neišridenau ašaros, kai grįžus pamačiau švarias grindis, tuščias šiukšlines ir net raštelį ant vonios durų – „atsargiai šlapios grindys“ (...). Aš manau, kad šiandien laimėjo visi.

Tekstas – Agnės Gelžinytės tinklaraščio įrašai, kuriuose ji aprašo, kaip sekasi savanoriauti Graikijoje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (164)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (133)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.