Sūnaus kambarys gavosi ne itin kokybiškas, bet nėra ko norėti iš mėgėjiško darbo, o dar moters....Visa tai pasakoju tam, kad suprastumėte, kad nesu visiškai beviltiškai nieko nenutuokianti apie remonto darbus.
Taigi... Kai paaugo mažoji dukrytė ir atėjo laikas įrenginėti jai atskirą kambarį, su vyru nusprendėme samdyti meistrus. Pasikalbėjau su pažįstamu (atkreipkite dėmesį – pažįstamu) „statybininku“ ir susitariau, kad jis su savo kolegomis atliks remonto darbus. Kambaryje reikėjo naujai išvedžioti elektros laidus, tinkamai paruošti sienas bei lubas, jas nudažyti ir sudėti naujas grindis. Atrodo, paprasta kaip trys kapeikos. Tačiau...
Darbus pradėjo trys meistrai- profesionalai (tiksliau, du meistrai ir vienas pagalbininkas). Sutarėme dėl kainos ir remonto darbų pabaigos termino. Buvo liepos pabaiga, todėl kambarys turėjo būti paruoštas rugsėjo pirmai. Apžiūrėję patalpą, meistrai surašė medžiagas, kokiomis turime pasirūpinti, pasiėmė avansą už būsimus darbus (čia buvo mano antroji klaida – pirmą klaidą padariau juos pasamdydama) ir dingo... Kelioms savaitėms, nes neva turėjo užbaigti kažkokią „chaltūrą“. Šiaip ne taip raginimais prisiprašiau, kad vyrai teiktųsi pradėti darbus.
Vyrai atrodė be galo rimti, bent jau sprendžiant iš kalbos... Suprask, man pasisekė, nes atėjo dirbti „profų profai“... Prasidėjo darbai. Vienas „meistras“ (jau net liežuvis neapsiverčia jį meistru vadinti, tai naudosiu kabutes) vedžiojo elektrą, o tuo pat metu kitas „meistras“ glaistė sienas. Vienas glaistė, kitas toje pačioje vietoje darė „griovelius“.
Vyrai pajuto mano įtartinus žvilgsnius, tai paaiškino, kad čia taip turi būti, jie taip visada dirba, atseit, net nebandyk kištis, moteriške. Tąkart patylėjau. Bet ėmiau atidžiai sekti, kas vyksta ir kaip sekasi darbai. Mano „meistrai“ dirbo atmestinai, nekokybiškai, padrikai, medžiagos, kurios buvo nupirktos, greit baigėsi ir reikėjo pirkti naujų, atseit daug „suėjo į sienas“. Rytais įleisdavome vyrus į namus, po darbo grįžę išleisdavome. Bet progresas buvo vos matomas.
Vakarais pieštuku braižydavau ant sienų apskritimus – žymėdavau vietas, kur paliktas darbo brokas, t.y. nelygumai, skylės, duobės ar pūslės. Sakysite, gal esu per daug priekabi. Visai ne, mano vyras išvis nervinosi, ėmėsi už galvos matydamas tokį darbą, kvietėsi vyrus „ant kilimėlio.“
Pagalbinis darbininkas (kurio paskirtis nuo pat pradžių nebuvo aiški, bet atrodė, kad ir jis kažką dirba) pas mus ilgai neužsibuvo. Čia buvo mūsų remonto „vinis“. Vieną rytą, kai pagalbinis buvo paliktas namuose vienas (meistrai tą dieną buvo užimti kažkuo kitu), netikėtai iš darbo grįžo vyras (atkreipiu Jūsų dėmesį, kad darbininkas darbą pradėjo prieš 8 val., o vyras namo grįžo 9 val. ryto.) Įėjęs į kambarį, mano vyras rado pagalbinį susisukusį, tiesiog ant grindų ir saldžiai miegantį... Knarkimas buvo išskirtinis (žr. Nuotrauką).
Kalbinamas ar judinamas vyriškis nereagavo, o nuo jo sklido alkoholio kvapas. Tada mano vyras pastebėjo pėdsakus (tiek rūbai, tiek batai pas pagalbinį darbuotoją buvo aplipę baltomis dulkėmis – gi remontas), kurie vedė į mano vyro darbo kambarį. Sekant pėdomis, buvo aišku, kad pagalbinis perėjo visus kambarius, patrypčiojo vyro darbo kambaryje, pasilypėjo ant kėdės, pasiėmė nuo lentynos butelį kažkada kažkokia proga draugų dovanotos „naminukės“, nugėrė trečdalį gėrimo ir vėl padėjo į vietą. Atseit, niekas nepastebės, nes balti pėdsakai ant grindų, ant kėdės ir balti pirštų antspaudai ant butelio šonų tai čia tarp kitko... Mano vyras įsiuto. Pagalbinis darbuotojas greitai greitai buvo pakeltas nuo grindų ir išgrūstas pro duris lauk (vargšelis buvo toks girtas, kad nesiorientavo, kur esantis ir nesuprato kas čia jį puola).
Aišku, labai gailėjomės, kad neišvarėm visų „meistrų“. Jie atsiprašinėjo už tokį draugo elgesį, atseit, tokių dalykų niekada nebuvę ir jis taip niekada nesielgia.
Darbai tęsėsi toliau. Tęsėsi dar kelis mėnesius, praėjo ir rugsėjis, ir spalis. „Meistrai“ dabar jau vis taisė ir taisė savo darbo broką. Glaisto, dažų ir kitų medžiagų buvo sunaudota dvigubai, nei buvo planuota pradžioje. Ant sienų kilo pūslės, lubos, atrodė lyg šukomis sušukuotos/išdraskytos. Su vyrais nuolat pykomės. Nervai visiems buvo pakrikę. Mėtėmės grasinimais vieni kitiems (mes – kad nemokėsim likusių pinigų, jie – kad nebedirbs).
Kad „meistrai“ be jokios atsakomybės, buvo ir taip aišku, bet kad iki tokio lygio – nesitikėjau. Buvo vakaras, aš grįžusi iš darbo atėjau į kambarį apžiūrėti dienos darbų. Vyrai baiginėjo kloti grindis – tvirtino grindjuostes. Vienas meistras, gręždamas skylę sienoje palei grindis, pragręžė elektros laidą, kurį pats „klojo“. Staiga kažkas pokštelėjo ir visame name dingo elektra. Kai elektros saugikliai buvo įjungti, „meistras“ pareiškė, kad nieko tokio, ir baigė tvirtinti grindjuostę. Buvau šokiruota, paklausiau, ar jie taip viską žada palikti, ir man buvo ramiai atsakyta teigiamai. Pareikalavau, sutvarkyti t.y. nuimti grindjuostę, iškirsti sienoje skylę ir izoliuoti laidą. Dabar jau šį atsakingą darbą stebėjo mano vyras, o „meistrai“ spjaudėsi ugnimi, bet viską sutvarkė. Baisu net pagalvoti, kiek remonto metu pridaroma tokio broko, kurio pasekmės gali būti labai skaudžios – trumpas sujungimas, gaisras, elektros nuotėkis ir t.t...
Abu „meistrus“ darbas mūsų namuose taip nualino, kad vienas pasiėmė biuletenį (atseit, kažką susilaužė kitame „objekte“), o kitas dingo be pėdsakų. Po kelių mėnesių jie, aišku, apsireiškė ir bandė reikalauti atlygio už atliktą darbą, tačiau mano vyras jiems išaiškino apie gyvenimą.
Dukrytės kambario remontas buvo baigtas kovo mėnesį. Kitų meistrų samdyti nesiryžome, o kambario sienas ir lubas padengėme skystais tapetais, kad būtų užmaskuotas sienų brokas. Kitą kartą, kai susiruošime namuose daryti remontą, jį darysiu pati.
O mano istorijos moralas yra toks: jeigu samdyti meistrai jums atrodo įtartini, matote, kad darbai atliekami ne taip kokybiškai kaip jūs tikėjotės, iš karto rimtai apgalvokite, ar nereikėtų atsisakyti tų meistrų paslaugų, nesvarbu, kad juos rekomendavo draugai, pažįstami ar giminės. Ir niekada niekada neduokite avanso už būsimus darbus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mintyse kirba mintis atnaujinti namus? Jau įsivaizduojate, kaip įžengsite į šviežiai nudažytomis sienomis kvepiantį kambarį? Ruošiatės namo statybai ir kurpiate planus, kaip po veją lakstys Jūsų vaikai? Palaukite. Ne vieno patirtis sako – remontas ir statybos yra visai ne toks malonus dalykas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad statybose į klientą žiūrima kaip į pinigų maišą ir beveik kiekvienas siekia iš to pasipelnyti. Dauguma žiūri savo kišenės, o ne kliento interesų“, - DELFI yra pasakojusi Vaida.
Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs istorijų ir apie remonto vietoje vykstančius vakarėlius, vis atidedamus darbus, netinkamas medžiagas ar sandėliuose dingstančius reikiamus daiktus. O gal atvirkščiai – esate tikri remonto aistruoliai, nuolat atnaujinate savo namus ir su apgavystėmis nesate susidūrę?
Prašome Jūsų – padėkite išsklaidyti arba patvirtinti mitą apie tai, kad „remonto negalima užbaigit, o tik jį sustabdyti“ ar kad visi jį atliekantys darbininkai siekia apsukti aplink pirštą.
Vienos istorijos autoriaus laukia puikus prizas namams – dvi knygos: R. Aidietės „Sutažo fantazijos“ ir R. Laužiko „Istorinė Lietuvos virtuvė“.
Konkurse galite dalyvauti iki rugsėjo 12 d. trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Remontas“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia: