Po „Vilnius Jazz Festival“ atidarymo: mūsų sostinė – puiki vieta įsimylėti!

 (4)
Šią savaitę negalėjau nepastebėti, koks beprotiškai – fantastiškai – nuostabiai – romantiškai gražus yra Vilnius! Jo grožio paslaptis slypi ne tik spalvinguose rudeniniuose medžiuose, pasvirusiuose virš Vilnelės, sūpynėse Vinco Kudirkos aikštėje, ar karštų bandelių kvape, pasklidusiame senamiestyje, lekiant pro Trakų gatvėje esančias kepyklėles. Vakar, spalio 9 d., prie viso žavesio prisidėjo dar ir fortepijono muzikos garsai, atkeliavę kartu su „Vilnius Jazz Festival“ į „Piano.lt“ fortepijono salę.
© M. Mirošnikov nuotr.

Jau dvidešimt šeštus metus skaičiuojantis džiazo muzikos festivalis šiais metais pradėjo simboliškai su muzikante Kaja Draksler iš Slovėnijos, mat dėl praūžusios krepšinio karštinės net pradedant festivalį buvo paminėta ir pastaroji sporto šaka. Jauna mergina, prieš koncertą vaikštinėjo tarp susirinkusių svečių, tad jai įžengus į sceną, buvo sunku patikėti, kuo toji mergina, rankose laikydama raudoną puodelį arbatos, gali kažkuo nustebinti. Prieš pradedant groti Kaja pirmiausia visiems pristatė neapsakomo skonio arbatą: „Tai arbata su obuolių sirupu. Labai skani!“ ir melancholiškai pradėjo savo programą su Slovėnijos liaudies daina.

Jos repertuare retai kada galima išgirsti mažoro garsų ir pati juokaudama sako, kad iš tiesų esanti labai laiminga mergina, tiesiog taip atsitinka savaime, kad muzika dažniausiai ateina kitokiomis natomis. Ją muzikai vadina viena novatoriškiausių Slovėnijos džiazo muzikančių tikrai ne be reikalo, mat koncerto metu Kaja Draksler grojo ne tik fortepijono klavišais, tačiau šalia buvo pasidėjusi gausybę keistų daiktų, kurių visų net neįmanoma įvardinti, padėjusių jai išgauti neįprastus fortepijono garsus, tokius kaip širdies plakimą, traškesį, senovinio interneto dažnių garsą ir net būgnus. Kiekvienu savo piršto prisilietimu prie instrumento ji virpino ne tik fortepijono stygas, tačiau ir žadino klausytojų fantaziją.

Vieni klausėsi užsimerkę, kiti atvirkščiai – be perstojo blyksėjo fotoaparatais, tačiau, be abejonės, muzikantė palietė kiekvieno klausytojo širdį. Sugrojusi paskutinį kūrinį Kaja išgėrė likusį gurkšnį savo skaniosios arbatos ir lydima gausių aplodismentų nulipo nuo scenos.

Išėjus iš koncerto į švelniai apšviestą Viliaus senamiestį, kai vis dar galvoje skambėjo fortepijono garsai, dar kartą supratau, kokia nepakartojamai – stebuklingai – fantastiškai – tobulai tinkama vieta įsimylėti yra Vilnius!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: taisyklių nesilaikysiu, ką man pasakysi? (22)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje – vaismedžių sodas (5)

Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, kad šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė.

Chalato kišenėje nešiota katė į namus atnešė džiaugsmą (39)

Kisiūnė – katė, kuri į namus atnešė daug juoko ir švelnumo. „Normalų“ vardą bandėme sugalvoti porą mėnesių, pasitelkę net aplinkinius žmones, tačiau nieko įspūdingo sugalvoti nepavyko ir ji tapo tiesiog Kisiūne.

Lietuvos vairuotoją nustebino orai Lenkijoje: nufilmavo sniegą (5)

Piktinatės, kad pavasaris niekaip neateina? Lietuvoje orai bent jau geresni nei Lenkijos pietvakariuose – pasak DELFI skaitytojo Almanto, penktadienio rytą ten kaip reikiant snigo. Šį vaizdelį skaitytojas nufilmavo ir pasidalijo juo su DELFI Piliečiu.

Namuose du katinai atsirado netikėtai: kai siautėja, atrodo, kad turime penkis (17)

Būna žmonės, kurie nusprendžia įsigyti augintinius, tada kruopščiai renkasi ir viską apgalvoja. Kažkada ir aš tokia buvau. Ir tai – labai sveikintinas požiūris. Tačiau kartais viskas nutinka kiek kitaip. Visam laikui atsisveikinusi su savo kalyte, su mumis gyvenusia 13 metų, po kelių mėnesių visiškai netikėtai ir neplanuotai sutikau prie ligoninės atklydusią katę.