Vos tik užsiregistravau gerai žinomoje pažinčių svetainėje, iš karto puoliau peržvelgti merginų anketas. Iš visų labiausiai mano dėmesį patraukė viena šviesiaplaukė, rašanti, kad ieško nuotykių su tikru vyru. Nuotrauka buvo daryta prie jūros, kažkokiame paplūdimyje, greičiausiai Palangoje. Jos akys buvo ir kerinčios, ir godžios – tarsi ryjančios mane kąsnis po kąsnio, jų žalia spalva derėjo prie nuotraukoje matomų jūros bangų.
Žinojau, kad reikia parašyti daugybę laiškų skirtingoms merginoms ir nesusikoncentruoti tik į vieną anketą: taip buvo prisakiusi viena tokia mano draugė, kuriai pavyko surasti tą vienintelį būtent per šią pažinčių svetainę, tačiau dėl tų akių – na, nusprendžiau parašyti jai pirmai, ir susilaikyti, kitoms kol kas nerašyti – norėjau santykių, kur abi pusės būtų ištikimos, o ne vartotojiško pobūdžio, kitaip tariant, žvejybai su tinklais nepritariau. Pradėjau nuo „Labukas“, tačiau negavau jokio atsakymo iš karto. Kelias valandas praleidau besikankindamas ir vis tikrindamas savo paskyrą, ko gero, kas dešimt minučių, tol, kol pagaliau sulaukiau to stebuklingojo „Labas“, kuris skambėjo it stiklinė šalto vandens vidurvasario dieną.
Tada negalėjau patikėti – ji man atrašė. Aš brūkštelėjau žaliaakei pora banalių klausimų, kuriuos buvau išsirašęs iš skaitytų straipsnių apie tai, kaip sužavėti tau skirtąją per penketą minučių. Tikrai džiaugiausi, kad buvau iš anksto pasiruošęs tas frazes, juk nebūčiau taip staigiai sugalvojęs, ką jai parašyti – buvau apsalęs nuo jos žaliųjų akių. Šalia klaviatūros buvau pasidėjęs sumuštinį su sūriu, todėl man net kąsnis burnoj užstrigo – ji nesustojo su tuo formaliu „Labas“ ir tęsė bendravimą su manimi. Beje, ji vietoj to, kad atsakytų į mano klausimus, pati ėmėsi iniciatyvos, matyt, suveikė tos mano pasiruoštos frazės kaip ir turėjo būti. Ji paklausė „Kada?“ Iš pirmo karto nelabai supratau jos klausimą, perklausiau, ką ji turėjo omenyje, na, o ji pasirodo tik teiravosi, kada norėčiau, kad ji pas mane užeitų. Gerai, kad ji sėdėjo ne šitoje ekrano pusėje ir nematė mano reakcijos į jos tokį klausimą.
Viską pamenu lyg tai būtų vykę ne prieš porą metų, o vakar: aš tiesiog vos nepaspringau tuo sumuštiniu su olandišku sūriu. Iš tiesų truputį išsigandau tokios jos iniciatyvos, bet sukaupiau visus turimus drąsos lašelius ir parašiau, kad tiktų tą patį vakarą. Susitarėme, kad po trijų valandų ji užeis pas mane, dar paklausiau, ar jai tinka toks vėlyvas susitikimas nepažįstamojo bute – ji teatsakė, kad jokių problemų nemato. Tuo metu toks skubėjimas perkelti bendravimą iš virtualios erdvės į realybę man atrodė visai normalus ir suprantamas, net neįtariau, kad kažkas galėtų būti ne taip – buvau naivus.
Nepaisant to, kad pasimatymas buvo suderintas be jokio ilgesnio žinučių rašinėjimo, aš tikėjau, kad nuostabiai praleisiu vakarą. Puoliau tvarkyti kambarį, nubėgau į artimiausią parduotuvę šampano butelio. Greitai prabėgo tos kelios valandos, o tada – skambutis į duris. Ji buvo punktuali, tačiau už durų stovėjo kažkokia kita seksualiai apsirengus mergina, visai nepanaši į nuotraukose esančią merginą – vietoj žaliaakės blondinės buvo neaiškios akių spalvos trumpaplaukė brunetė. Norėdamas įsitikinti, ar kas nesumaišė durų, paklausiau vardo. Deja, tai buvo ta pati mergina iš pažinčių portalo.
Pakvietęs į vidų mėginau išsiaiškinti, kodėl ji įdėjo ne savo nuotrauką, o ji teatsakė, kad per daug noriu žinoti. Paleidau muziką iš „Youtube“, pripildžiau stiklines šampanu, na, o ji manęs paklausė, kur lova, ar turiu pasiruošęs prezervatyvą, ir ar tikrai noriu taip banaliai leisti vakarą. Turbūt norėjo iš karto „eiti prie reikalo“. Vos neišverčiau šampano nuo tokio jos tiesmukiškumo. Tiesą pasakius, tada nelabai supratau jos užuominų, tačiau po kelių minučių ji puolė mane bučiuoti, nurenginėti ir mes atsidūrėme mano lovoje. Tada aš tiesiog ištirpau tos neaiškios akių spalvos būtybės glėbyje, nepaisant apgavystės su nuotrauka man ji pradėjo jau patikti, o tada išgirdau šokiruojančią frazę – valanda – du šimtai litų (dabar būtų apie 60 eurų). Pašokau iš lovos šoko ištiktas – pamaniau, kad ji tėra prostitutė, o ne šiaip mergina ieškanti rimtų santykių. Sumokėjau aš jai tuos pinigus, ji paklausė, kur dušas (…).
Pasinaudojus mano vonios kambariu ji iš karto išbėgo pro duris, net nesulaukus atsakymo dėl kito karto. O aš buvau apstulbęs – pasirodo, tuose pažinčių portaluose galima užkibti ir ant tokio tipo merginų. Vis dėlto tos praleistos akimirkos su ja stipriai paveikė mane, tad nusprendžiau kitą dieną parašyti jai dar kartą ir išsiaiškinti, kas gi ji tokia iš tikrųjų.
Vos nenuvirtau nuo kėdės, kai susirašinėjime pamačiau įrašą „Ačiū, kad naudojatės mūsų paslaugomis“, iškart ištryniau anketą iš to portalo, iki šiol negaliu atsigauti ir nusprendžiau, kad geriau jau būsiu vienišas negu bendrausiu su tokio tipo moterimis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.