„Man reikia tiesiog dar šiek tiek palaukti“, – sakė jis. Kadangi mus skyrė nemažas atstumas, vienas kitą pasiekti greičiausiai galėdavome įlipę į lėktuvą bei praleidę ore pusantros valandos, todėl mūsų santykius pavadinčiau santykiais per atstumą. Kasdien bendraudavome telefonu, „Skype“, o susitikdavome maždaug kartą per mėnesį.
Jis skrisdavo pas mane arba aš pas jį. Santykiai rimtėjo ir jis pradėjo kalbėti apie jų įteisinimą, kai tik sutvarkys teisinius dokumentus su savo buvusiąja. Buvusioji, jau gyvenanti su kitu vyru bei pagimdžiusi jam vaiką, norėjo išpešti kuo daugiau finansinės naudos, todėl procesas užsitęsė ir pasidarė varginantis. Mes abu susipažinome su vienas kito tėvais, broliais, seserimis ir kitais giminaičiais, eidavome į svečius pas vienas kito draugus ir visi jau laikė mus pora. Per buvimo kartu metus skridome kartu į Paryžių, šiltus kraštus, keliavome po Europą su mašina, žodžiu, puikiai leisdavome laiką kartu, nesipykdavome, turėjome daug bendrų interesų ir atrodė, kad mūsų santykiai tik tvirtėja.
Artėjant vasarai jis pasiūlė atsikraustyti ir apsigyventi pas jį. Ta mintis man nelabai patiko, na, maždaug, kokiu statusu, sugyventinės? Bet vis tiek galvojau, na, jei atsivešiu savo daiktus, tai gal greičiau viskas klostysis pas mus. Atsivežiau tris didelius maišus tik drabužių, dar visokių smulkmenų, bet kraustytis visam laikui nedrįsau. Taip ir toliau skraidėme vienas paskui kitą. Vieno mano vizito metu aš pastebėjau, kad jo jausmai atšalo. Atsimenu, sėdėjome jo tėvų namuose ir visi kartu žiūrėjom televizorių. Aš pasakiau, kad pavargau ir einu miegoti. Galvojau, kad jis irgi atseks paskui, bet prasivarčiusi lovoje suvokiau, kad jo nėra šalia. Jo nebuvo šalia visą naktį. Kai ryte paklausiau, kur jis dingo, jis pasiteisino, kad tiesiog užsnūdo prie televizoriaus ir taip išmiegojo fotelyje visą naktį. Tai buvo labai keistas pasiteisinimas, nusmelkė kažkokia negera nuojauta. Po išsiskyrimo buvo jo eilė skristi pas mane. Jis turėjo nusipirkęs lėktuvo bilietus ir aš jau laukiau tos dienos, kai oro uoste nusileis lėktuvas.
Vieną dieną prieš kelionę jis man paskambino ir pasakė, kad negali atskristi, kad turi kažkokio labai neatidėliotino darbo, kad verčiau jis pasikeis bilietą į skrydį kitai savaitei. Man tai nepatiko, bet tiesiog pateisinau jį, galvodama, kad gal darbe tikrai nutiko kažkas labai svarbaus. Artėjant naujai skrydžio datai jis man vėl skambino ir sako, kad reisą vėl reikės atidėti ,nes jo darbas vis dar nebaigtas. Prisimenu, kai aš tai išgirdau, kažkas mano viduje trūko. Raudojau pasikūkčiodama. Supratau, kad ne darbas jį sulaiko, o kažkas kito, kad jis nebemyli manęs taip kaip anksčiau, kad kažkas atsitiko mūsų santykiams, kad meilė ėmė ir nutrūko. Aš savo viduje supratau, kad tai galas, bet vis dar bandžiau guosti save tuščiomis viltimis. Tiesiog sutarėm, kad verčiau aš atskrisiu pas jį, jei jau jis negali dėl darbų. Dar po geros savaitės pasitikęs mane oro uoste jis net nepabučiavo. Teisinosi, kad yra labai peršalęs ir nenori manęs apkrėsti. Nežiūrėjo man į akis, kažkaip keistai kalbėjo.
Dienomis išeidavo į darbą ir sėdėdavo iki vėlumos. Aš viena būdavau namuose. Po kelių tokių dienų, kai jis grįžo iš darbo, aš jam pasakiau, kad man taip nepatinka, kad kažkas tarp mūsų negerai, kad mums reikia pasikalbėti. Jis pradėjo teisintis, kad turi labai daug darbo, o dar tas skyrybų procesas jį labai išvargino.
Kai aš pasakiau, kad man atrodo, čia yra kažkas giliau, tuomet jis tiesiai šviesiai išrėžė, kad nemato mūsų abiejų kaip poros, kad mes neskirti vienas kitam. Kai aš tai išgirdau iš jo lūpų, man net kojas pakirto. Atsimenu, viskas vyko kaip kokiam sulėtintam filme. Aš net žodžio išlementi nesugebėjau. Aš nei verkiau, nei pykau, nei rėkiau, tiesiog sėdėjau kaip suparalyžiuota. Tiesiog išlemenau, kad suprantu...
Atrodė, kad laikas sustojo ir priekyje nėra jokios ateities, tik dabartis. Buvo likusios kelios dienos iki mano lėktuvo namo, todėl aš tiesiog gulėdavau ant sofos, kol jis būdavo darbe, neturėjau jėgų net keltis. Skaudėjo, atrodė, visą kūną. Niekur nenorėjau eiti, nieko matyti. Vieną iš tų dienų jis jau buvo grįžęs iš darbo ir savo telefoną numetęs ant stalo prie sofos, ant kurios aš gulėjau. Išėjo kažkur trumpam. Tuomet man šovė mintis pažiūrėti žinutes jo telefone.
Niekada anksčiau nebuvau to dariusi, o čia, atrodo, kažkokia jėga vertė mane tai padaryti. Radau daug jo žinučių vienai moteriai. Apie ją man buvo pasakojęs, kad kažkada buvo draugai, bet šiuo metu ji turi sužadėtinį. Daug žinučių vienas kitam. Žinučių ir apie mane – kad man jis jau viską pasakęs, kad tikėjosi kitokios reakcijos, kad aš nekaltinau, neverkiau... Pasirodo, tuo metu, kai aš viena miegojau lovoje jo tėvų namuose, jis irgi susirašinėjo su ja, visą naktį, apie tai, kaip jis norėtų šią naktį būti su ja... Mane net nupurtė perskaičius. Tiesiog pasišlykštėjau. Padėjau telefoną atgal ir neišsidaviau, kad kažką apie juos sužinojau. Tiesiog nusišluosčiau ašaras ir nutariau užversti šį gyvenimo puslapį.
Po maždaug metų susipažinau su savo dabartiniu vyru. Papasakojau jam visą šią istoriją. Tuomet nusprendėm nuvažiuoti pas mano „eks“ atsiimti mano drabužių. Vis dėlto būtų buvę gaila, jei jis juos išmestų. Atsimenu, kaip įėjau į tuos namus, kuriuose praleidau nemažai laiko. Net širdis pamačius jį nesuvirpėjo. Tuomet jis man ir papasakojo, kad po manęs draugavo su viena mergina, bet galiausiai ji jį paliko ir grįžo pas savo sužadėtinį. Žodžiu, lazda turi du galus.
Kai įsėdau į automobilį su savo daiktais, pajaučiau palengvėjimą ir džiaugsmą, kad tuo metu neištekėjau už jo. Juk manęs laukė toks puikus žmogus, dabartinis mano vyras. „Kaip gerai, kad jūs išsiskyrėte, – pajuokavo tuomet dar būsimas mano vyras. – Kitaip mes būtume nesusipažinę. Ir mes tinkame vienas kitam kur kas geriau, ar ne taip?“ Tikrai taip, nesigailiu nieko, kas įvyko mano gyvenime. Už visas ašaras man atlyginta su kaupu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame porų – ar tikrinate vienas kito telefonus ar kompiuterius? Ar yra buvę atveju, kai jus nustebino partnerio gauta žinutė ar laiškas? Galbūt galite pasidalyti patarimais, kaip suprasti, kad partneris neištikimas? O gal manote, kad ne apie partnerio neištikimybę reikia galvoti ir intriguojančių žinučių ar laiškų nesureikšminate?
Išdrįskite pasidalinti savo patirtimi – tai galite padaryti ir anonimiškai. Laukiame Jūsų patirčių ir istorijų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Žinutė“ – už atvirumą trims Jūsų padovanosime po Justino Kisieliausko knygą „Meilė etc.“ Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia.