Atgal į kabinetus suneriame pirmiesiems vėjo gūsiams su snaigėmis jau nuplėšus reklamą prie autobusų stotelės anapus gatvės.
Debesis užeina. Sutemsta akimirksniu, įsijungiame šviesas. Už langų – juodai balta, tamsa ir sniegas, baisiu greičiu lekiantis kažkodėl iš apačios į viršų.
Pamenu, rašau elektroninį laišką, kai dingsta elektra, o apačioje, pirmame aukšte, pasigirsta dūžtančio stiklo garsas. Pašokame visi, pribėgame prie laiptų – iš apačios kyla snaigės ir neįprastas kaustantis šaltis, girdisi garsus kaukimas – vėjas veržiasi pro išdaužtą langą. Neišdrįstame nusileisti žemyn, kol kažkas iš dirbančių apačioje užstumia langą drabužių spinta. Nusileidžiame jau su striukėmis ir paltais, pirštinėmis ir šaliais – atšalo per vieną akimirką, ir tas šaltis kažkoks kitoks, stingdantis, duriantis kiekvieną nepridengtą odos lopinėlį.
Susirenkame visi kavos kambarėlyje, užsidegame dulkėtą kalėdinę žvakę, kažkada seniai padovanotą kliento. Septyniese, berods. Gal pusvalandis buvo praėjęs. Mažas kambarėlis, visiems net susėsti vietos nėra. Vis tiek siaubingai šalta, uždarome duris. Vienintelis kambarėlio langas užneštas sniego, iš lauko girdėti nebe ūžimas, o tiesiog kriokimas, lyg vyktų sunkvežimių lenktynės. Girdime, kad anapus durų nuvirsta spinta, kuria buvo užremtas langas, po kiek laiko vėl išgirstame lyg dūžtant stiklą, turbūt dar vienas langas. Bendradarbė mėgina paskambinti namiškiams – nėra ryšio. Patikriname telefonus ir kiti – tas pats.
Po kokios valandos pūga kiek aprimsta, tiesiog ūžimas tampa kiek tylesnis. Vienas kolega rizikuoja bėgti iki savo kabineto – iškart už jo uždarome duris, bet vis tiek prisileidžiame tokio šalčio, kad net įkvėpti skauda. Kolega nebesugrįžo.
Vėliau sustojame vidury kavos kambarėlio, susiremiame nugaromis ir šonais – vis šilčiau. Jau nebejuokaujame apie pasaulio pabaigą ir nebespėliojome, kas dedasi kitur. Visiems neramu, kaip ten vyrai ir žmonos, vaikai ir tėvai. Tiesiog tylime, o kriokimas už lango vėl pradeda stiprėti. Tada langas dūžta, pajuntu, kad skrendu, tada čiuožiu grindimis, ant manęs dar kažkas užvirsta.
Muistausi, stengiuosi nusimesti – pavyksta. Nematau, kur esu, sniegas skaudžiai bado veidą, galiu atsimerkti tik akimirkai, bet atsimerkus – aklina tamsa. Kažkaip suprantu, kad tai, kas ant manęs užgriuvo – greičiausiai žmogus, gulėdamas mėginu ranka surasti jį. Ieškau jau po sniego pusnį – kaip čia taip staiga ją sunešė. Užsikabinu už kažko pusnyje, timpteliu smarkiai – nejuda.
Esu keturpėsčias – stovėti neleidžia vėjas. Pagalvoju, kad vėjas mus turbūt su visomis durimis išnešė į koridorių. Jei aš koridoriaus gale – kairėje turėtų būti durys į rūsį. Paropoju kairėn iškeliu ranką ir graibau. Aptinku rankeną, pasuku, patraukiu. Durys kiek prasiveria ir aš ant pilvo nučiuožiu laipteliais žemyn, girdžiu, kaip durys garsiai užsitrenkia.
Apsičiupinėju ir nesuprantu, ar nesusižeidžiau. Staiga suvokiu, kad matau – dega mažytė raudona kažkokio skydo lemputė (matyt, su akumuliatoriumi). Taip pat suprantu, kad čia daug šilčiau. Prisiglaudžiu prie kažkokio metalinio vamzdžio – jis šiltas. Atšyla rankos, veidas.
Galvoju, kaip ten kiti viršuje – reikia kuo skubiau juos atsivesti čia, jei tik rasiu. Priėjęs prie durų stumteliu – neatsidaro. Pastumiu smarkiau – šiek tiek prasiveria, matyt, sniegas laikė. Sulaikęs kvapą prasispraudžiu į šaltį ir vėjo kauksmą, suklumpu keturpėsčias ir mėginu judėti koridoriumi link pusnies, kur buvo tas kažkas, užvirtęs ant manęs, gal ir kiti ten pat. Mėginu pašaukti, bet net pats savęs negirdžiu. Pusnis dar didesnė, kišu ranką, vėl kažką užčiuopiu, traukiu.
Nepasiduoda, traukiu smarkiau, abiem rankom, lėtai pajuda. Ranka nubraukiu sniegą – tai galva, prikišu veidą prie veido, šaukiu „einam į rūsį“. Netyčia paliečiu veidą lūpomis – jis kietas ir šaltas. Negyvas, suprantu. Stumiu į šalį, ieškau dar.
Plaštakos, nors ir su pirštinėmis, pradeda stingti, kapstau ir kapstau, dar kažką kieta užčiuopiu ir niekaip negaliu ištraukti, neištvėręs šalčio metu ir ropoju atgal į rūsį. Durys nebeatsidaro, kasu rankomis sniegą, kol galų gale išjudinu ir praveriu.
Spaudžiu rankas ant to šilto vamzdžio, trinu, šiaip ne taip atšildau. Radęs kampe šluotą einu prie durų ir daužau jas – gal, jei kas nors dar liko, išgirs ir ateis. Paskui atsiremiu į kampą, prisimenu, kad turiu telefoną, išsitraukiu ir nustembu – dar tik dvylikta valanda. Ryšio vis nėra.
Suprantu, kad belieka laukti, pūga kada nors turi baigtis. Vaikštau pirmyn atgal: priėjęs prie durų trenkiu šluotos kotu, kad išgirstų, jei kas nors yra koridoriuje, tada iki šiltojo vamzdžio, tada vėl iki durų. Labai neramu, kaip ten žmona su vaikais – turėjo visi būti namie pūgai prasidedant. Balkonai įstiklinti, galvoju, gal langų neišdaužys, bent jau taip greitai. Bet namas ant kalvos, ten vėjas visada stipresnis. O gal kaip aš rūsyje pasislėpė. Nors rūsyje irgi langeliai – nedideli, bet labai jau netvirti...
Klausausi vėjo kauksmo – vienu metu pasirodo, kad jis pritilo. Mėginu praverti duris, bet pro mažą plyšelį taip pūsteli, kad iškart vėl uždarau. Pasižiūriu telefoną – pusė dviejų. Jei visas miestas taip nusiaubtas, kažin, ar greitai čia pasirodys pagalba. Vėl vaikštau. Po kokios valandos vėl praveriu duris – yra pokyčių! Vėjas ir šaltis toks pat, bet jau kažkas matyti koridoriuje, nebe aklina tamsa.
Prasispraudžiu, aplink vis dar taip pat švilpia, į akis neša sniegą, įžiūrėti ką nors labai sunku. Pamatau tik, kad viskas nuklota sniegu, jokio žmogaus. Pagalvoju, kad tokiame šaltyje vargu ar kam pasisekė nesuledėti ir grįžtu į rūsį – pas vamzdį, kuris, deja, jau vos vos šiltas.
Pasižiūriu telefoną – trečia valanda. Tuoj tems, blogai. Rūsyje darosi šalta. Telefono baterija baigia išsikrauti – net jei ryšys atsiras, nebegalėsiu paskambinti. Tada prisimenu: taigi automobilis kieme! Ten šiluma, ten telefono įkroviklis, ten atsarginis megztinis bagažinėje ir net sausainių pakelis. O gal net nuvažiuoti iki namų pavyktų...
Telieka kažkaip įveikti nedidelį atstumą koridoriumi iki lauko durų ir lauke apie trisdešimt metrų – iki automobilio. Ir nesušalti. Prisiminęs kažkur girdėtą išmintį apie slidininkus, kurie saugodamiesi nuo šalčio po drabužiais apsivynioja laikraščiais, ieškau kokių nors popierių. Deja. Bet randu valytojos skudurų – apsivynioju jais po striuke kaip įmanydamas, vis geriau nei nieko. Užsitraukiu striukės kapišoną taip, kad išorėje lieka tik akys, ir pajudu.
Ropoju koridoriumi kas kelias sekundes vis atsimerkdamas – tamsu, bet sienas galima įžvelgti. Ties lauko durimis pamėginu atsistoti, vėjas tiesiog spaudžia prie jų. Suvokiu, kad pravėręs išskrisiu lauk kaip lapelis, vėl atsiklaupiu ir pasuku rankeną. Durys išsprūsta, trenkiasi į sieną ir išvirsta. Kelias laisvas. Šliaužiu. Lauke vėjas toks pat stiprus, gal net stipresnis, o sniego – iki kelių. Įsidrąsinęs atsistoju keturiomis – įmanoma išsilaikyti, iš sniego kyšo tik galva. Priropoju iki pastato kampo, už jo automobilių aikštelė.
Mėginu įžiūrėti – automobilių ten, kur jie turėtų būti, nesimato. Šauna gera mintis – paspaudžiu atrakinimo pultelį. Sumirksi šviesos – ne ten, kur tikėjausi, bet prie pastato. Nuropoju į tą pusę – visi automobiliai prispausti prie sienos, kai kurie apversti. Maniškis – laimei neapvirtęs, neužpustytas, galu įsirėmęs į kitus, svarbiausia durelės – laisvos.
Įsiropščiu į vidų, neklausančiais pirštais kišu užvedimo raktelį, pasuku. Lėtai lėtai, žiaukčiodamas užsiveda. Iškart atsuku šildymą iki maksimumo, sėdžiu ir drebu – taip šalta. Rankų nejaučiu, kojų pirštų irgi, keliai šlapi, dilgčioja, nosis medinė. Galvoju, kaip dar pasisekė, kad akumuliatorius naujas, kad automobilis neapvirtęs, kad ne pusnyje, kad kuro bakas pilnas. Po truputį pradedu jausti šilumą. Muistausi ant sėdynės kaip įmanydamas, kad tik sušilčiau. Lauke vėl nieko nebesimato, įjungiu salono apšvietimą, prijungiu krautis telefoną, tada sugalvoju įjungti radiją. Šnypštimas ir tiek. Ieškau stočių – nerandu.
Pamėginu pavažiuoti – deja, net nepajudu iš vietos, per gilus sniegas. Sukremtu sausainį. Kaip gera vėl jausti rankas ir kojas. Vis stipriau ima skaudėti kairįjį petį – nesuprantu, nuo ko. Gal susitrenkiau anksčiau, tik nepajutau. Apsičiupinėju – skauda, bet kaulai turėtų būti sveiki. Pasižiūriu veidrodėlyje – veidas sveikas, nosis ir žandai raudoni. Jau kurį laiką nesninga, užgesinu salone šviesą ir pradedu žvalgytis, ar nepamatysiu tamsoje švieselių – kito automobilio ar žvakės kokiame name. Vėjo gūsiai siūbuoja automobilį, kartais tokie stiprūs, baisu, kad neapverstų. Įdomu, kiek šalčio lauke. Įdomu, kiek laiko užteks degalų pasišildymui. Įdomu, ar tas šaltis praeis bent rytoj.
Po to vėl prasideda pūga, pusto taip, kad įsijungęs išorines šviesas jų beveik nematau. Iš nevilties spaudau garso signalą – gal kas išgirs. Šiek tiek juk girdėti per vėjo kauksmą. Perjunginėju šviesas į ilgąsias. Tada įjungiu muziką iš kompaktinio disko ir verkiu. Tiesiog verkiu, nežinau kodėl.
Vėliau, apie devintą vakaro, automobilyje pradeda darytis šalta. Nebeturiu jėgų judėti, tiesiog sėdžiu pakišęs rankas po užpakaliu ir drebu. Išjungiu visas šviesas, muziką, kad ilgiau užtektų kuro. Vėjas linguoja automobilį kaip laivą per bangas, kauksmas, atrodo, vėl stiprėja. Turbūt dar labiau šąla. Galvoju tik apie žmoną ir vaikus – kaip ten jie. Žinau, kad geriau negalvoti, bet negaliu liautis. Taip pat galvoju – gal ryte kiek atšils ir aprims – eisiu iki jų iš paskutiniųjų, dieve, kad tik gyvi būtų. Prisimenu, kaip dukrytė sako „liūlia“ vietoj „jūra“, o vyresnėlis, nors moka teisingai, palaikydamas ją irgi kartoja tą „liūlia“. Ir taip viduje suspaudžia, kad negaliu įkvėpti.
Paskui suprantu, kad turbūt jau miegu. Ir kad, jei dar šals, galiu ir nepabusti, bet tai kažkodėl atrodo labai natūralu ir net gera. Tada dar prisimenu, o gal jau susapnuoju vaikystėje įsivaizduotą pasaulio pabaigą, kai giedrą vasaros dieną visiems kažkas atsitinka, žmonės dingsta, o man – nieko. Galiu eiti į visiškai tuščią parduotuvę ir imti ką tik noriu, visus saldainius. Ir valgyti juos čia pat, atsisėdęs ant parduotuvės grindų.
--
KONKURSAS! Rašyk savo pasvarstymus apie pasaulio pabaigą ir laimėk metinę pasirinkto žurnalo prenumeratą! Konkurso sąlygas rasite čia.