Nalšios krašto aukštaitis-vilniškis: nėr ko sarmatycies savą gimtu tarmi ūtaryt

 (16)
Sveiki visi, mieli skaitytojai. Kad ir iš kurio Lietuvos regiono būtumėte – vilniečiai, kauniečiai, savita tarme pasižymintys šiauliečiai, iš savo tarmės mūsų literatūrinę kalbą kildinantys suvalkiečiai, kitų Lietuvos regionų gyventojams ne visad suprantamu mūsų kalbos variantu kalbantys žemaičiai, ar Vilniaus krašto lenkai, kalbantys savotiška lenkų kalbos tarme – tikiuosi, kad visiems pasirodys įdomu ir aktualu tai, apie ką tuoj perskaitysite. Nes kalba eis apie mūsų tapatybės dalį – tarmes.
© K. Cemnolonskio nuotr.

Pradėkime nuo trumpo pasakojimo, parodančio, kokios skirtingos būna tos pačios kalbos tarmės, kiek jos kalbai suteikia spalvų, įvairiapusiškumo ir gyvybingumo. Parašyta bus mano gimtąja Nalšios krašto aukštaičių - vilniškių tarme (nuo seniausių laikų paplitusioje Vilniaus krašte - Švenčionių ir Ignalinos rajonuose):

„Ajo vienų rozų švincioniškys keliu, i sustiką anas mergiotį bais gražių. Mergiotie to buvą žemaitie, iš Kretingąs. Nuo pacią pajūrią buvą mergiotie, bais graži, visa rasidažius, pasmoliujus. Pasdaboją mergiotie paconui, i mergiotei paconas irgi pasdaboją – nešpetnas tąkis visas, plaukai kudriavi, akys vosilkavąs, zdoravas tokis, iš stuomens da liemens. Nu i sumislyją anys, kų raikia jiem paūtaryt (pasikalbėti), ale kožnas savą kraštą tarmi pamislyją. Priėją paconas prie mergai, i saką: „Nu, tai kur aini? Maš paūtaryjam? “ Mergiotie jam saką: „Pasirokoujem“. Nesupratą anys vienas kitą, nesusabrazują suvisu, i tep i razajo kožnas savą keliu. “

Aišku, nesusikalbėti su sutikta mergina vien dėl to, kad abu nesuprato to paties žodžio „pasikalbėti“ variantų skirtingose tarmėse (aukštaičių – vilniškių tarme „ūtaryt“, žemaitiškai „roukoutes“) – tai jau tragikomiška situacija. Bet ko gero, dauguma sutiks, kad tarmės suteikia mūsų kalbai išskirtingo gyvumo, parodo jos įvairiapusiškumą ir turtingumą, atskleidžia ypatingą, tik tam regionui būdingą kalbos skambesį. Ir kaip bebūtų gaila, šiuo metu mūsų tarmės, kurios vystėsi ir buvo vartojamos ištisus šimtmečius, nyksta tragiškais tempais. Ir tai, deja, nėra vien Lietuvos problema.

Kalbėti savo gimtąja tarme yra prestižas ir mums derėtų tai pagaliau suvokti. Tai nėra joks kaimietiškumas, atsilikimas – tai yra savo gimtojo regiono tapatybės dalis, ir tu derėtų didžiuotis, o ne gėdytis.

Kokia situacija su tarmėmis yra kitose šalyse? Labai įvairi. Pavyzdžiui, Vokietijoje regioninė tapatybė yra labai stipri (bavarai, saksai ir t. t.) ir be abejo, tarmės yra gyventojų gana plačiai vartojamos kartu šalia bendrinės vokiečių kalbos (paremtos Berlyno tarmės pagrindu). Panaši situacija yra ir Italijoje – tarmės išlieka, stipriai laikosi ir atrodo, greitu laiku nežada išnykti.

Kitokia situacija yra Prancūzijoje. Prancūzijoje nuo seno kalbą buvo stengiamasi centralizuoti, skatinti visų regionų gyventojus kalbėti bendrine prancūzų kalba, sunorminti kalbą ir neleisti į ją prasimušti, kaip seniau manyta, „prastuomenės“ kalbos elementams. Dėl to dabartinėje Prancūzijoje tarmės nėra labai stipriai išlaikytos.

Tarpinė situacija yra Rusijoje. Dar Puškino laikais buvo stengiamasi sunorminti rusų kalbą, bet kartu į norminę rusų kalbą priimti ir kai kuriuos senoviškus, archajiškus ir vaizdingus tarminius reliktus. Rusijoje tarmės taip pat nėra stipriai išlaikytos, nors kai kurių regionų gyventojai, pavyzdžiui, pomorai prie Baltosios jūros ar kazokų palikuonys pietinėje Rusijoje, turi stiprią regioninę tapatybę ir didžiuojasi ja, bei stengiasi išlaikyti kultūrinius ir kalbinius skirtumus nuo bendrinės rusų kalbos. Ir tai nereiškia, kad jie tampa jau „nebe rusais“ – tai saviti subetnosai rusų tautos sudėtyje, savo išskirtinumu praturtinantys savo tautą.

Lietuvoje situacija su tarmėmis yra liūdna. Nors kol kas nemažai žmonių, ypač provincijos regionuose, kalba gimtosiomis tarmėmis, tačiau labai aiškiai pastebima tarmių nykimo tendencija. Tarmes vartoja dažniausiai pagyvenę ar žemesnio socialinio sluoksnio žmonės, jaunimas ir išsilavinę gyventojai dažniausiai stengiasi kalbėti literatūrine kalba netgi savo šeimos ir bendruomenės tarpe. Deja, daug kam tarmės asocijuojasi su nemodernumu, atsilikimu ar šiaip kažkokia juokinga, keista senų žmonių kalba. Ar toks požiūris teisingas? Be abejo, ne.

Įsivaizduokime tokią situaciją: išnyksta visos tarmės, ir visi Lietuvos gyventojai net namie kalba vien literatūrine lietuvių kalba. Mūsų kalba dėl to prarastų iš tiesų labai daug. Nors ir taip turime kuo didžiuotis – juk mūsų kalba iš visų gyvų indoeuropietiškų yra išlaikiusi daugiausiai indoeuropiečių prokalbės ypatybių – tačiau reikia nepamiršti, kad tarmėse dažnai pasitaiko kur kas archajiškesnių gramatinių formų bei vaizdingesnių vartojamų žodžių, nei literatūrinėje kalboje, ir leisti visam tam išnykti būtų nedovanotina klaida.

Juk visų tautų bendrinės kalbos yra paremtos kurios nors vienos tarmės pagrindu (mūsų atveju – suvalkiečių tarme), tačiau ar tai jau iš karto reiškia, ka kitos tarmės, kiti regioniniai tos pačios kalbos variantai iš karto tampa „kaimietiškais, nemadingais“? Be abejo, kad ne. Juk buvo kažkada laikai, kai apskritai daugelio mažų tautų kalbos (lietuvių – irgi) laikytos „neprestižinėmis, barbariškomis“, tačiau vėliau suprasta, kokia tai buvo didelė klaida. Reikia tikėtis, kad kada nors bus įsisamoninta ir tai, kad tarmės – irgi ne „barbariškumas“, o tapatybės, kultūros dalis.

Manau, kad tarmės neturėtų tapti istorija ir senove. Jos turi būti gyvos, vartojamos ir turėti visas perspektyvas išlikti ateityje. Deja, šiuo metu perspektyvos labai liūdinančios. Matant, kaip nyksta tarmėmis kalbančių žmonių dalis, ir ypač kaip mažėja jų mano kartos, jaunų žmonių tarpe – darosi liūdna. Jeigu ir toliau tai tęsis, tai visai tikėtina, kad po kelių dešimtmečių tarmės gali išnykti. Ar padėkos mums ateities kartos už tai? Prie nykimo stipriai prisideda ir Lietuvos depopuliacija apskritai, mažas gimstamumas, emigracija, sunki ekonominė situacija provincijoje, dėl kurios daugybė žmonių migruoja į didmiesčius arba užsienį, bet tai jau atskira ir labai plati tema.

Derėtų susirūpinti šia problema. Juk šiais laikais, kai internetas atveria daugybę galimybių, galima imtis iniciatyvos tarmių išsaugojimui bei klaidingos nuomonės, kad tarmės – tai „atsilikimas“ paneigimui. Labai gera iniciatyva yra „Vikipedija“ žemaičių tarme. Iš tiesų, žemaičių tarmės išsaugojimo entuziastams derėtų už tai skirti labai didelį pliusą. Tai yra, ko gero, Lietuvoje žinomiausias ir grandioziškiausias tarminis projektas, už kurį ateities kartos, be jokios abejonės, padėkos jos autoriams. Panaši sveikintina iniciatyva yra ir „Vikipedija“ latvių kalbos latgalių tarme (beje, latgalių tarmė lietuviui yra kur kas suprantamesnė už bendrinę latvių kalbą – tuo nesunku įsitikinti, užtenka paskaityti latgališkus tekstus).

Tokios iniciatyvios iš tiesų džiugina tiek mus, tiek, ko gero, ir ateities kartas. Juk jeigu tarme šnekama, rašoma internetinėje erdvėje – ji įgauna svorį ir prestižą. Tokia tarmė yra gyva ir turi žymiai didesnius šansus išlikti. Žemaičiams yra ko pavydėti. Norėtųsi, kad pasaulį išvystų panašūs projektai ir kitomis tarmėmis. Man, kaip Vilniaus krašto vaikui, iš tiesų labai norėtųsi matyti „Vikipediją“ ir savo gimtąja rytų aukštaičių – vilniškių tarme, ir be abejo, kitomis tarmėmis. Ne tik „Vikipediją“, bet ir daugiau internetinių svetainių, televizinių projektų bei kitokių iniciatyvų.

Labai geras pavyzdys buvo viename Švenčionių rajono laikraštyje spausdintos folklorinės istorijos, užrašytos vietine tarme, deja, iniciatyva buvo trumpalaikė, o gaila. Juk net „Dviračio Žyniose“ kurti „Bratkų“ personažai, kalbantys mano gimtąja Vilniaus krašto aukštaičių (Nalšios žemės) tarme, nors ir pateikti humoro forma, savotiškai prisidėjo prie tarmės populiarinimo. Šiuo metu to labai trūksta, ir tas tarmių viešo vartojimo trūkumas, kaip jau minėjau, veda prie tragiško jų nykimo.

Labai sveikintina būtų vaikus nuo pat mokyklinio amžiaus supažindinti su gimtojo regiono tarmėmis, skatinti didžiuotis savo regionine tapatybe ir nesigėdinti savo šaknų. Jeigu to nesiima mokykla – tai gali daryti ir tėvai. Tam daug nereikia – užtenka nesigėdinti namie, giminių, kaimynų ir savo bendruomenės tarpe kalbėti savo gimtąja tarme. Be abejo, bendrinė lietuvių kalba – pirmoje vietoje, bet juk nebūtina neoficialioje aplinkoje apsiriboti vien bendrine kalba. Kaip atrodytų Ignalinos ežerų kraštas, Varėnos miškai, Marijampolės lygumos, Šalčininkų krašto spalvingi kaimai, Palangos pajūris be tam regionui būdingų tarmių, skambesio, melodikos? Jos prarastų didžiulę dalį savo istorinio, regioninio savitumo.

Netgi didmiesčiuose galima išlaikyti savo tarmes. Gyvenu Vilniuje, ir išgirdęs iš Suvalkijos atvykusio studento balsių tęsimą, iš Žemaitijos kilusio žmogaus būdingą galūnių „-as“ trumpinimą iki „-s“, vietinio Vilniaus apylinkių lenko savotišką vilnietišką šnektą, turinčią savitų, tik šiam kraštui būdingų ypatybių, kokių neturi bendrinė lenkų kalba – visada džiaugiuosi. Taip, tai yra jėga! Ir pats nevengiu draugų ar bendradarbių tarpe bent jau juokais pakalbėti savo gimtąja Švenčionių krašto tarme, ar įterpti kokį vaizdesnį žodį.

Mus visus vienija bendra lietuvių kalba, bet po bendrinės kalbos „stogu“, neoficialioje aplinkoje niekas netrukdo išlaikyti savo šaknų ir savo gimtam regionui būdingo savitumo. Žinoma, niekas nepuls kalbėti tarmėmis oficialioje aplinkoje – juk bendradarbiai, ko gero, ne visai ir suprastų, jeigu pasakyčiau „kožnų dzienų raikia riscies iš lažios unksti ryti, ale kai iš vakarą prikumžloji zrazų su bulbąm, tai paskui ažmigc niekaip neišeina, i šliojies pakumpiais paskui visų dzienų nedamiegojys, kai apsišalabonyjys“. Ko gero, prireiktų vertimo. Bet įterpti vieną kitą žodį kalbai pagyvinti, o tuo labiau, kalbėti savo tarme šeimos, giminių ir vaikystės draugų tarpe – tam niekas netrukdo.

Nėr ko sarmatycies savą gimtu tarmi ūtaryt, brungūs tautieciai! Ažu tai, kad savą tarmį išlaikysi i ateiciai perduosi, tavą vaikai da anūkai tau kadu tai padiekas. Nesisarmatyk – didziuokis savą tapatybi!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilniuje uždūmijo populiarus restoranas (7)

DELFI skaitytojas atsiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kaip gaisrinė atvyko gesinti šiandien pavakarę uždūmijusio restorano „Soya“, esančio A. Vienuolio g.

Po švenčių – nuoširdi padėka policininkams už ne tik tiesioginį darbą

Prabėgus savaitgalio šventėms, kuriose Lietuvos policijai teko daugiau darbo prižiūrėti viešąją tvarką, Vilkaviškio šventės mugėje dalyvavusi dalyvė nusprendė padėkoti netikėtai papildomų rankų ištiesusiems policininkams.

Kapinėse pamatytas vabzdys sukėlė skaitytojui klausimų (9)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytojas, prašydamas padėti atpažinti Karveliškių kapinėse nufotografuotą drugį. Lietuvos entomologų draugijos narys Vitalijus Bačianskas padėjo tai padaryti ir atsakė į skaitytojo užduotą klausimą.

Baltarusijos apsuptyje esantis Navikų kaimelis kviečia į Petrines (9)

Daugeliui žmonių kultūra, regis, asocijuojasi tik su didmiesčiais ir masiniais renginiais, kuomet mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gali atrodyti, kad visa kultūra yra mirusi arba gyvuoja tik anti-kultūra.

Įžūlus užsieniečio automobilio statymas sunervino praeivį (35)

DELFI skaitytojas vakar užfiksavo įžūliai vairuotojo pastatytą automobilį – ne tik per dvi vietas, bet ir neįgaliesiems skirtoje zonoje.