Iš tikro, mūsu protėviams medis nebuvo beveidis ir beasmenis vienetas, pvz., jie medžius skirstė į vyriškus: ąžuolas, beržas, uosis ir moteriškus: liepa, eglė, pušis. Mergaičių medis - berželis, berniukų – juodalksnis. Tai paliudija šis išlikęs įrašas: „dar prieš Kęstutį, Lietuvos pajūryje gyveno žmogus. Jo vardas buvo Teisus. Į jį lietuviai kreipdavosi patarimo. Kai jis mirė, Dievai atlygindami už jo dorybes paverte jį uosiu. Nuo šiol šis medis yra pramintas teisybės medžiu“.
Mano akyse vis dar gyvas kažkada regėtas vaizdas, kaip žmogaus pelenai ilsėtis gulasi ant brolio sodyboje augančio medžio šaknų. Galbūt tai viltis sugrįžti kiekvieną pavasarį ir šiuo pavidalu įsikūnyti savame giminių rate amžinai.
Kita vertus, prie medžio glaudžiasi tvirtai įtikėję, kad šie augalai pasižymi gydomosiomis savybėmis. Būtent: gydo psichiką, gerina širdies darbą, gerina virškinimo traktą, nuima galvos skausmą, sumažina stresą. Mokslas, tyrinejantis medžio gydomąsias savybes yra vadinamas dendroterapija.
Jei brįstume į šio mokslo puslapius gylyn, rastume, kad medžiai yra skirstomi į donorus: ąžuolas, pušis, eglė, klevas, beržas, šermuksnis; vampyrus: drebulė, ieva, topolis ir neutralius. Kaip žinoti, su kuo turi reikalą? Pažvelgęs žmogui į akis ir išgirdęs jo kalbos manierą, lengva priimti sprendimą, o kaip tuomet su augalu? Jei ilgesnį laiką pabuvojus šalia medžio apima galvos skausmas, šaltis, pasijunti mieguistas, jis - vampyras. Arba atgręžus į medį delnus, po keleto minučių pajunti šilumą ir dilgčiojimą pirštų galuose - medis donoras. Verta donorą apkabinti, liestis prie jo pilvu, kojomis, krūtine, kakta, liesti jį pakaušiu, stuburu, nes manoma, kad medis gali gydyti šias ligas kaip radikulitą, nemigą, inkstų susirgimus.
Medžio gydomąja galia tikėjo ir pagonybėje gyvenę lietuviai. Jie kūną ir sielą gydančiais medžiais laikė tokius, kurių kamienas šakojosi į du atskirus kamienus, o paskui suaugo. Per šitą skylę, tarsi per adatos skylutę, stengėsi pralysti paralyžiuoti ar šiaip neįgalūs pagonys.
Gydantiems medžiams buvo dėkojama, atnašaujamos aukos: rišami rankšluoščiai, kaspinai. Amžinai žaliuojantis, sveikatą ir stiprumą duodantis kadagys, gebėjo išvaryti piktąsias dvasias. „Jei į vaiką įsisėdo piktoji dvasia, ją iškrapštysi, suduodamas kadagio šakele“, - teigė baltų išmintis.
Garbinamiausias medis tarp pagonių – ąžuolas: senas, aukštas, vešlus, gumbuotomis šakomis. Jis buvo siejamas su tvarkos saugotoju Dievu Perkūnu. Iš tikro, ąžuolas – pats idealiausias perskūnsargis. Jo šaknys gilios, o mediena elektros srovei laidi. Šios medžio savybės tapo pagrindu laikyti augalą dievybe.
Ąžuolas, susisiekimo su anuo pasauliu priemonė, laidas, jungiąs šį su anuoju. Prie šventojo medžio vykdavo aukos, kurių metu vyriausias baltų žynys - krivis sužinodavo Dievo valią. Jis lapų šlamėjime gebėjo girdėti Dievo žodžius, kuriuos perduodavo nelaimės priblokštiems žmonėms.
Iš anų laikų išlikusi tautos išmintis byloja: „Nestovėk po senu medžiu ir nežiūrėk į Dangų, nes gali patį Perkuną pamatyti“.
Hebrajams medžių ošimas taip pat buvo Dievo kalba. Šventieji medžiai augo sename miške, vadinamame alka ar gojumi. Į šį draustinį buvo draudžiama koją kelti, nes tai buvo Dievų „pasivaikščiojimo“ vieta. Jei, vis
dėlto, koks nedorėlis išdrįsdavo nulaužti šaką ar nukirsti medį, anot Jano Dlugošo, „tokiam velnias susukdavęs rankas ir kojas“.
Rytų religijų, kaip induizmo ir budizmo, supratimu, gyvenimas medyje - tai atgimusios sielos naujas pavidalas. Kaip gyvenai, tuo ir būsi kitame gyvenime, nes savo praeities darbais užsitarnavai ateities pavidalą, teigia rytų išmintis. Medžio kūnas, jų manymu, tai degradavusios sielos nauja išraiška. Medyje ji yra įkalinta, jos išraiskos būdai riboti, sąmonė prislopinta, panašiai, kaip giliai miegančio žmogaus.
Medis lietuviams - vėlių buveinė, garbinamas ir pagarbos vertas žaliuojantis objektas. Jie tikėjo, kad po mirties atsiskyrusi žmogaus esmės dalis, iskeliauja į medį. Kodėl? Medžio dalys: šaknys, kamienas ir vainikas atitinka tris visatos sferas: požemį, Žemę ir dangų. Šaknys - praeitis, kamienas – dabartis, šakos – dangaus karalystė.
Apie vėlės po mirties persikeliančias į medį, byloja A. Juškos užrašytas laidotuvių raudos motyvas: „Kokiais lapeliais sulaposi?“ J. Balio pateiktoje raudoje po mirties linkima: „Išauk močiute, aukštam kalnely, aukštam kalnely balta liepele.“ Sunkiai nusidėjusių vėlės atgailauja įdubusiuose, vėjo ir darganos aplamdytuose medžiuose. O piktos, blogos, juodos spalvos sielos įsikūnija gyvūnuose.
Ko gero, šiuose pavyzdžiuose įsikūnijusios „šunišką“ patirtį sukaupusios sielos. Šie medžiai vis dar turi šaknis, kurios yra ryšys su praeitimi, šeima, tačiau styro bešakiai ir belapiai. Būtent šios dalys turėtų simbolizuoti žmogaus kasdienes galias: gyvybingumą, polėkį, klestėjimą, žengimą pirmyn. Atrodo, kad jie neturi jokio ryšio su Dangaus karalyste ir jos vartais, dėl nežinomos priežasties jiems užverti. Be Dangaus palaimos augalai tarsi mirę, nespinduliuojantys energetikos, uždari.
Pamatę vėjo lenkiamus, išgirę traškančius, tarsi dejuojancius medžius, lietuviai sakydavo - tai kenčiancios velės skundas. Kad palengvetų jos dalia, reikia už ją sukalbėti maldą.
Kaip minejau, baltų tikėjimuose nėra nebūties, kūnui mirus, amžinai gyva žmogaus esmė – siela, gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą.
Kas yra velė? Suprantama, kad tai ne moteriškas ir ne vyriškas vardas. Po mirties nuo fizinio kūno atsiskyrusi žmogaus dalis yra vadinama vėle. Žodis yra gretinamas su veiksmažodžiu „velėti“, kas reikštų skalbti, sielą švarinti. Ši sąsaja atskleidžia vieną iš svarbiausių vėlės pomirtinių paskirčių: iškeliavusi anapilin, vėlė turi velėtis, t. y. švarintis, skaistėti, turi tobulėti, atgailauti dėl praeitame gyvenime įgytų ydų, blogų įpročių ar veiksmų.
Tačiau negalėdama nugalėti ilgesio, prisirišimo prie žemiškojo gyvenimo, ji apsilanko savo buvusiuose namuose. Jos vizitų laikas – nakties metas. Tai paliudija citata, kad „... mirusiojo vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esancios vaiskios, kaip rūkas ir minštos kaip vilna“. Gyvieji jas regi tik sapnuose. Jei jos dėl kokios nors priežasties vėlės nesilanko, buvo kreipiamasi i tarpiniką, šiuolaikiškai vadinamą ekstrasensu.
Kartais vėlė yra tapatinama su žodziais dvasia ar siela. Dvasia, išvertus iš lotynisko žodžio „spiritus“, reikštų „kvėpavimas, alsavimas“. Nekyla abejonių, kad dvasia yra gyvybės pamatas. Nors ji neturi nei tobulo kaip modelis ar dėmesio neverto kūno, būdama bekūnė yra dievinama, šlovinama, aukštinama.
Antikos graikų filosofai žmogų dalino i dvi dalis: materialų kūną ir sielą. Kūną jie laikė menkaverčiu ir paklusniu sielai. Mirštanti siela palieka „kalėjimą“, vadinamą kūnu, nes jame buvo „ištremta“ tik ribotam laikui. Dalis nesutiks su Antikos filosofais, kad kūnas yra menkavertis, senstantis ir metams bėgant pakertamas ligų ir negalių, daliai kūnas – aukščiausia gyvenimo vertybė. Deja, metams begant tik siela skaidrėja, protas švinta, o kūna irsta.
Pagonių samonė, baimindamasi vėlių, išgąsčio vedina, sukūre aukštesniojo tipo dvasias. Jos nebuvo konkrečiai tapatinamos su kokiu nors iš artimųjų rato anapilin išejusiu žmogumi. Tai buvo protu išaukštintos, nuo Žemės pakylėtos dvasios, kurios buvo pažengusios toliau už eilinių vėlių pasaulio sferas ir pasiekusios dvasių pasaulio aukštesniuosius lygius.
Tokiu yra laikomas Dievas, kuris Senajame Testamente yra Dvasia. Šio tipo dvasia yra nematoma ir savo veikimu sunkiai nuspėjama. Jos neįmanoma kontroliuoti ar su ja kontaktuoti. Tik aukštesniojo tipo dvasia geba įpūsti žmogui gyvybę.
Religijose siela taip pat yra laikoma nemirštančia ir amžina, atsiskirianti nuo kūno mirties metu. Senajame Testamente rašoma: „Jeigu iš kūno nebeišeina joks oro dvelktelėjimas, žmogus daugiau nebėra gyva siela“.
Dievo teisman stoja vėlė arba dvasinė siela. Jos likimas priklauso nuo praeityje padarytų gerų darbų ar nuodėmių sumos. Tik Šventieji iš karto nukeliauja dangun, tad jiems automatiškai vėlės terminas netaikomas. Jis tinka tik toms, kurios dar keliauja į skaistyklą vėlėtis, skaistėti ir juodoms sieloms, kurios amžiams užtamsino savo dvasinę sielą.
Atėjus Vėlinių metui, meldžiamės už visus mirusiuosius, nepriklausomai ar vėlė (dvasinė siela) yra baigusi savo skaistinimosi kelią, ar ji vis dar vėlėjasi. Mums nebėra žinomi vėlės likimo vingiai, ji – Dievo rankose.
Pabaigai norėčiau pacituoti A. Račiukaitytės eiles, kad:
Medžiai jie tarsi žmonės,
Vieni seni, kiti jauni.
Jie kaip ir mes
Kuproti, tiesus ir kreivi
Jie tarsi žmonės
Gražus, bjuarūs, nepastebimi...
Jie kaip ir mes –
Vieni aukšti, kiti žemi.
Esame tokie praktiški, šventai įtikėję tik savo išskirtinumu ir galia, kad nebetikime siela, dvasia ir niekuo apskritai, kartai elgiamės taip, tarsi mums išėjus anapilin, pasaulis pabaigs savo egzistenciją. Negerbiame nieko - nei artimojo, nei medžio, nors pastarasis, galbūt yra vėlės buveinė ir „planetos plaučiai“.
Pripažinkime, kad, vis dėlto, kažkas egzistuoja, ko mokslas ir žmogaus sąmonė negali įrodyti, patvirtinti, tad belieka tik spėlioti ir manyti. Mirusiojo apsilankymas sapne - ar tai ne vizitas iš tolimų vėlių pasaulio sferų? Sapnų reikšmės, horoskopai, kodėl mus tai jaudina?