Išvargintas savo naivaus pasitikėjimo, pats grioviau savo gyvenimą. Nors pačiam reikėdavo pagalbos ne ką mažiau nei kitiems skurstantiems, vis tiek stengdavausi bėgti gelbėti į bėdą pakliuvusių tautiečių ar draugų, dėl ko iki šiol galiu tik gailėtis. Tiesa, noras pačiam gyventi geriau niekuomet nedingdavo, tik auksinės taisyklės, kaip tai padaryti, išmokti negalėdavau. Už mažiausią saviraišką sulaukdavau tik milžiniškos lavinos skundų ir priekaištų. Neva, jeigu nedarai taip, kaip daro kiti, vadinasi, darai blogai...
Mokslai buvo paskutinis dalykas, kuriuo galėjau didžiuotis, tiksliau, atvirkščiai, juokais ar rimtai džiaugdavausi, kad esu perskaitęs tik vieną knygą vaikystėje. Mokykloje buvau paliktas kartoti kurso, už tai nesulaukiau jokių priekaištų iš šeimos, tiesiog niekam nebuvo svarbu.
Draugai ir pažįstami buvo panašūs, tikrai ne mokslo žmonės, greičiau juodadarbiai, sugebantys užsidirbti pinigų ne protu, o sunkiu fiziniu darbu. Čia ir prasidėdavo mano bėdos – kadangi gera fizine forma pasigirti negalėjau, pritapti buvo sunku. Gal iš gailesčio ar dėl gražių kalbų vis pasigailėdavo manęs, tad išgyvendavau šiame žmonių rate.
Sveikata kaip ir mokslais niekada nesirūpinau ir nesupratau, kam to reikia, nes buvau jaunas ir ypatingų bėdų neturėjau, asmenine higiena taip pat nesirūpinau. Dėl skurdžios aplinkos, vargano gyvenimo ir nuolatinio pinigų trūkumo kitokių žmonių nei aš nemačiau. O juk vargstantys visuomet turi apie ką pasikalbėti ir dėl ko paverkti, visuomet apkalba tuos pačius – kaltuosius, ir gyvena ar greičiau egzistuoja iki kitos nelaimės.
Sulaukęs pilnametystės, neturėdamas nei išsilavinimo, nei rimtos specialybės, pradėjau sielvartauti apie varganą savo ateitį. Laikas bėgo, o niekas iš esmės nesikeitė. Darbus keičiau kaip kojines, nebijojau jų prarasti, nes atlyginimas buvo toks mažas, kad ne ką sunkiau buvo bandyti tiesiog gyventi nedirbant. Tuomet juk ir laisvo laiko, ir energijos buvo daugiau, tad nors buvo linksmiau ieškoti darbo, nei suradus jame kentėti.
Prastai apie save galvojau ir svajojau apie elementarius dalykus, kuriuos turėjau nuo vaikystės ir kuriais nemokėjau pasinaudoti. Mokslo žmonės atrodė tokie patrauklūs, sugebantys spręsti globalias problemas ar įžvelgti akivaizdžius dalykus, kurių aš nesuprasdavau iki to laiko, kol tai nebūdavo pasakyta.
Lemtinga akimirka atėjo, kai išvykęs į kitą šalį nesupratau vieno visiems žinomo daikto pavadinimo. Kai tuometinis mano draugas pasakė tą žodį, kurio nesupratau, pasidarė gėda, pasibjaurėjau savimi ir supratau, koks kvailas esu ir kiek brangaus laiko iššvaisčiau kalboms, o ne darbams, draugams, o ne sau.
Supratau, kad daugelis į mane žiūri kaip į kvailą naivų vaikėzą, kuris turi visas galimybes kurti savo ateitį, bet nesugeba atsikratyti praeities skurdo ir varganos buities, yra tapęs įpročių, kurie griauna jo gyvenimą, vergu, ir juokina, stengdamasis padėti kitiems jų pačių pinigais.
Tokia smulkmena, toks nereikšmingas įvykis sukrėtė visą mano pasaulį ir privertė pagalvoti, kas aš, kokie mano draugai, kokia mano aplinka. Tiek nedaug reikėjo tam, kad ištrūkčiau iš liūno, kuriame merdėjau tiek metų.
Vėliau atsirado dar vienas artimu tapęs žmogus, kuris buvo mano priešingybė, kuriam mokslai, kantrumas ir ištvermė – tai, ko man visada trūko – buvo savaime suprantami dalykai. Esu dėkingas jam (…).
Nuo tos vienintelės akimirkos kibau į mokslus, su ašaromis akyse ir neapykanta tinginystei bei silpnumui žengiau žingsnį po žingsnio pirmyn, mokydamasis gyventi iš naujo, kaip naujai gimęs kūdikis, kuriam viskas įdomu ir nepažįstama, kuris dar nepažinęs baimės ir laimės. Atsivėrė akys sužinojus skaudžią tiesą: aplink mane būrėsi tie, kurių man tikrai nereikia.
Kažkada girdėjau vyresniųjų patarimus, kad reikia išmokti sakyti ne, tik maniau, šį žodį reikia tarti kitiems. Kai šiandien interpretuoju ir analizuoju tuometinį savo gyvenimą, suprantu, kad šis žodis turi būti skirtas sau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvienas yra patyręs akimirką, kuri pakeitė jo gyvenimą – netikėtoje vietoje sutiktas žmogus tapo gyvenimo meile, per atsitiktinumą priimtas sprendimas išgelbėjo gyvybę ar keista nuojauta padėjo nepriimti viską galėjusio pakeisti neteisingo sprendimo.
Žinai, ką tai reiškia? Papasakok apie ypatingą savo gyvenimo atsitikimą mums ir laimėk puikių prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!
Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!