Lietuvė pasidalino Tunise gauta patirtimi

 (2)
Organizacija AIESEC suteikia galimybę jauniems žmonėms išbandyti savo jėgas savanoriaujant arba profesinėse stažuotėse ir taip gauti šiandien labai reikalingų įgūdžių bei darbo patirties.
© Asm.arch.nuotr.

Rimantė Steponavičiūtė, pasirinkusi savanorystės stažuotę, maloniai sutiko pasidalinti savo patirtimi.

– Kaip sužinojai apie savanorystės programą?

– Turėjau žiemai planų, tačiau jie neišdegė. Draugai pradėjo šnekėti apie stažuotes ir savanorystės programas užsienyje su AIESEC organizacija. Pamaniau, gal ir man reikia pabandyti.

– Kodėl pasirinkai būtent tokį projektą? Kas patraukė dėmesį?

– Domiuosi Artimaisiais Rytais ir Šiaurės Afrika, todėl ir ieškojau arabiškos valstybės. Dėmesį patraukė ir didelis užsienio AIESEC'iečių skatinimas atvažiuoti būtent pas juos, jų pasakojimai ir šiltumas bei pozityvi energija bendraujant.

– Kaip pasiruošei kelionei? Kas padėjo?

– Jokių keistų pasiruošimų nereikėjo. Į visą tai žiūrėjau kaip į paprastą kelionę. Buvau laiminga, kad važiuoju į kraštus, kuriais domiuosi. Žinoma, daug bendravau su jau vėliau tapusiais draugais užsieniečiais. Jie man suteikė visas rekomendacijas ir reikiamą informaciją apie tai, ko gali prireikti Tunise. Iš tiesų dar prieš išvažiuojant „pagavom“ artimą ryšį, o tai labai džiugino.

– Trumpai pristatyk projektą. Kokie tikslai? Kur vyko? Ką reikėjo daryti? Kas dar dalyvavo?

– Aš mokiau skirtingo amžiaus pradinukus anglų kalbos privačioje mokykloje. Projektas vadinosi „World School“, kuriame dalyvavo ir kitų tautybių atstovai. Tačiau tik aš, egiptietis ir makedonietis mokėme vaikučius. Manau, man, kaip europietei, svarbiausia buvo įnešti į mokymo programą naujovių ir rekomendacijų. Neilgai trukus supranti, kad švietimo lygis skiriasi, ir tada altruistiškai imi darbuotis ir stengtis padėti mokyklai ir jos mokytojams tobulėti.

– Kas paliko didžiausią įspūdį? Gal kažkas pasirodė keista ar neįprasta?

– Natūralu, kad skirtingoje kultūroje atsiranda kažkas keisto ar neįprasto, bet dėl to juk ir keliauji. Tai labiausiai žavi. Manau, vis tiek labiausiai įsiminė žmonės, kurie visą tą kitokią kultūrą ir kuria, ir palaiko...

– Kaip vyko bendravimas su vietiniais gyventojais?

– Bendravimas su vietiniais gyventojais vyko visiškai natūraliai. Gyvenau šeimoje, į kurią buvau priimta kaip jų šeimos narė. Jau po mėnesio draugai juokėsi, kad esu tikresnė tunisietė negu jie.

– Kokios buvo apgyvendinimo sąlygos? Kur gyvenai? Kaip dėl maisto? Ar didelės buvo tavo išlaidos?

– Kadangi man labai pasisekė ir gyvenau šeimoje, neturėjau jokių problemų. Dažnai valgydavome mieste, juk jie turi kalnus tradicinio maisto. Jie primygtinai skatina tave paragauti visko. Kadangi draugai norėjo, kad išmėginčiau viską, kas geriausia, žinoma, kažkiek išlaidų buvo. Žinoma, tai, kad gyvenau šeimoje, pagelbėjo.

– Kaip leidai savo laisvalaikį? Papasakok apie kokį nuotykį.

– Laisvalaikiu keliavau po Tunisą, leisdavau laiką su draugais. Mes šnekučiuodavomės apie gyvenimą ir politiką. Stengiausi pramokti tunisiečių dialekto ir pagerinti arabų kalbos žinias, todėl nutiko daug kuriozų. Smagiausia buvo šnekėtis su taksi vairuotojais, kad ir „broken Arabic“, bet vis tiek...

– Įvardink savanorystės programos pliusus.

– Manau, bet kokia kelionė palieka tavyje pėdsaką. Savanorystės programa gera ypač tiems, kurie nori išmėginti jėgas savanorystės projektuose ir susirasti draugų užsienyje, ar tiesiogiai sužinoti apie šalį, ko negalėtų sužinoti iš spaudos, būdamas savo šalyje. Taip pat mane labai šiltai sutiko AIESEC organizacijos atstovai Tunise. Paliko labai gerą įspūdį.

– Įvardyk minusus.

– Sunku būtų važiuoti žmonėms į stažuotę, kurie yra mažiau keliavę arba yra intravertai, ir žmonėms, kuriuos, kaip sakoma, „reikėtų linksminti“. Visada turi rodyti savo iniciatyvą tiek darbe, tiek bendraujant su kitais žmonėmis, tiek organizuojant ir ieškant kažkokios įdomios veiklos. Viską privalai išnaudoti maksimaliai.

– Ar užsienyje kilo problemų? Ir jei taip, tai kaip jas išsprendei?

– Neturėjau problemų.

– Ar važiuotum dar kartą?

– Važiuočiau į Tunisą dar būtinai būtinai.

– Ar patartum kitiems važiuoti?

– Patarčiau važiuoti, bet, kaip jau minėjau, skirtingų šalių stažuotės – skirtingiems žmonėms.

– Gal turi specialių patarimų norintiems vykti į tokią pat ar panašią kelionę?

– Patarčiau labai gerai išstudijuoti, kur važiuoja, apsiskaičiuoti pinigėlių rezervą, daug anksčiau pradėti bendrauti su projekto organizatoriais. Jei yra galimybė, į šalį vykti dar prieš projektą, kad apsiprastų, susirastų daugiau draugų ir pakeliautų.

Ačiū Rimantei. Jei ir tu norėtum išbandyti savo jėgas, tai maloniai prašom kreiptis: http://aiesec.lt/, kaunas@aiesec.lt.

Esate studijavę, dirbę ar savanoriavę užsienyje? Norite pasidalinti savo patirtimi? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Ar „Maxima“ pasimokė iš skaudžios nelaimės Rygoje? (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (156)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (132)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.