Veiksmas rutuliojasi lėtai, jokių hiperbolizuotų jausmų, situacijų. Po truputį, iš lėto, tarsi kopiant į kalną. Bet jau kai užkopė, kai pasileido bėgti nuo to kalno! Ir omeny turiu ne siužetą, o savo emocijas.

Aš būtent taip ir suprantu, kad knyga man patinka. Kuomet perskaitai 3 puslapius, o paskui 10 min. diskutuoji su savimi. Nesvarbu, kad autobuse, nesvarbu, jog mato kiti, pražiopsai savo stotelę. Arba pradeda skaudėti žandikaulius, nes nuo įtampos knygoje, nepastebi kaip išsprogdinai akis ir per stipriai sukandai dantis. Jeigu knyga iššaukia manyje emocijas, diskusijas, ji negali būti bloga.

Romanas „Tarnaitės pasakojimas“ dažnai lyginamas su G. Orwell „1984“. O ir pati autorė neneigia savo simpatijų šiam rašytojui. Tad apie ką ši knyga? Gileado respublikoje, rodos, per vieną dieną moterų pasaulis apsiverčia aukštyn. Joms uždraudžiama skaityti, siekti žinių, disponuoti savo pinigais. Įspraudžiamos į vienodas raudonas mantijas. Atsiranda kastos, nauji įstatymai. Bet didžiausia problema - katastrofiškai mažėjantis gimstamumas. Moterys tampa Tarnaitėmis, privalančiomis įrodyti savo vertę - pagimdyti vaiką Žmonai. Ir tam turi tris bandymus.

Nežinau, kaip pati jausčiausi tokioje situacijoje (žodžio „baisiai“ - neužtenka), bet knygoje man kliuvo tarnaičių pamąstymai. Jos jaučiasi tik tušti indai, inkubatoriai. Mane stebino tai, kad jos jaudinosi ne dėl to, jog savo vaiką reikės atiduoti kitai moteriai, o guodėsi, kad yra tik vazos, tik priemonė naujai gyvybei išnešioti. Tada man natūraliai kilo klausimas apie surogatines mamas. O jeigu už tai sumokėtų pinigus, ar vis dar jaustumeisi vaza į kurią įmerkė gėles?

Ar žinot, kas nutinka Tarnaitei, jeigu pagauna skaitant? Nukerta ranką! Bet nebijokit, nukerta tik kai pagauna trečią kartą. Ar norėtumėt gyventi civilizacijoje, kurioje rankų kremas deficitas, o seksualūs apatiniai - juodos rinkos prekė? Veidą teptumėtės sviestu, o mados žurnalas būtų mažytė staigmena, už kurią galima gauti ir mirties bausmę.

Ir žinot, kas mane labai piktino? Rodos, visos šios nesąmoningos taisyklės buvo sugalvotos iš neturėjimo ką veikti. Na kam jums, moterims, reikia dažytis, eiti po barus, vilioti vyrus? Paskui ištekėti, susilaukti vaikų, išsiskirti, gyventi iš pašalpų. Juk šitiek vargo. Mes jums palengvinsime šį kelią. Viską uždrausime, o jūs atlikite savo gyvenimo pareigą - gimdykite! Sau, draugei, kaimynei - visoms po vaiką!

Ir nors vyrai teigia, kad tokia santvarka pagerins gyvenimo kokybę, jie slapčia, klubuose, mėgaujasi visais ankstesniais malonumais. Nes matai, mes juk žmonės, norisi visko. Čia kaip teigti, jog nerūkai, smerkti rūkančius, bet pasislėpus kampe rūkyti pačiam. Ir tai tik labai švelnus pavyzdys.

Tai nėra paviršutiniškas romanas. Tai kaip auksinis kiaušinis, kurio grynuolį rasite tik perskėlę lukštą. Jame reikia pasikapstyti, įžvelgti gilesnes mintis, simboliką. Tai, ką iš tikrųjų autorė norėjo pasakyti savo skaitytojams. Man labai patiko pati romano idėja, pagrindinė mintis. Pabaiga sukėlė dviprasmius jausmus.

Šiek tiek netikėta, sudėliojanti visus taškus ant i, ypač jeigu pradžioje kyla kokie neaiškumai. Bet man norėjosi daugiau! Negalima šitaip žaisti su skaitytoju. Jeigu tai būtų tikra istorija, aš išknaisiočiau visus archyvus, kad tik sužinočiau, kokios buvo paskutinės Tarnaitės gyvenimo dienos. Nepaisant tų pirmų sunkesnių puslapių, knygą skaityti verta. Gal net neverta, o būtina. Net jeigu ir nepatiks.

Ėt, kai pagalvoji, kaip gerai, kad mes gyvenam tokiais laisvės laikais. Gal ir nemokantys tą laisvę branginti, bet mes bent jau turime galimybę rinktis. Kad ir galimybę skaityti, nebijant rankų nukirtimo. Nes ant ko paskui tepsi rankų kremą (ne deficitinį)?