Bendrauju su tikrai daug vyrų (daugiau nei su moterimis). Kad ir kaip nenorėčiau to sakyti, tačiau tam tikri dalykai bado akis, tiksliau, smegenis. Mūsų (ne)brangūs lietuviai vyrai yra itin silpnos būtybės – jų psichika trapi kaip japoniškas porcelianas. Dauguma trisdešimtmečių ir vyresnių vyrų, turėjusių nepasisekusių ar sudėtingų santykių su moterimis, yra prisistatę nepajudinamų psichologinių sienų, kurias nugriauti moteriai – misija neįmanoma.
Kodėl moteriai? Juk jie, „nepalaužiami“ riteriai, tikrai nesikreips nei į psichologą, nei į psichoterapeutą. Tai – nevyriška! Galiausiai, moteris turi, PRIVALO (tokia jos dalia, anot motinų), būti kantri ir laukti, kol vyras ja pasitikės, prisileis ir pamažu atsiskleis jai. Tiesa, neprošal žinoti, kad „stipriosios lyties“ atstovo protelio prašviesėjimo gali tekti laukti labai ilgai arba jo visai nesulaukti.
Vis dėlto, kodėl moteris turėtų aukotis ir apsiginklavusi kantrybės amunicija laukti, kol iškreipto mąstymo sukurti ir giliai vyrų galvoje įsitvirtinę statiniai-vaiduokliai sugrius ir pavirs dulkėmis? Ar moteris (pavartosiu R. Vanagaitės knygoje „Bobų vasara“ esantį terminą) turi būti toji pasiaukojanti seselė, slauganti psichologinių traumų suluošintą vyrą? Galų gale, ar vyras lauktų su analogiškais baubais kovojančios moters? Tikrai ne!
Tad kodėl mes, moterys, vaidinam slauges ir švaistom laiką su šių dienų vyrais, įvairiais būdais išgyvenančiais vyriškumo krizę? Vietoj to, galėtumėm gyventi savo gyvenimą, mylėti ir rūpintis savimi, ugdyti save kaip asmenybę, dvasinę būtybę, mėgautis gyvenimu ir jo teikiamais malonumais.
Juk vyriškumas visais laikais išgyveno krizę: tiek pirmykštėse bendruomenėse, tiek XVII a. atsiradus emancipuotoms, kovojančioms už naują moters idealą, moterims, vadinamosiomis preciozėmis, tiek XIX a. pradėjus viešinti homoseksualumą, tiek XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atsiradus feminizmo judėjimui, pasisakančiam prieš patriarchalinę sistemą ir sugriovusiam tuometinę tradicinę vyriškumo sampratą.
Akivaizdu, kad lig šiol vyriškumas neatsigauna ir toliau išgyvena neramius laikus. Vyrai neapsakomai jautrūs, o jų nuotaikų kaitos amplitudė kur kas didesnė nei PMS (priešmenstruacinį sindromą) išgyvenančių moterų – rodos, kad jie savajam PMS pasmerkti amžinai. Amen.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Galbūt turite visai kitokią nuomonę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: