Kino recenzija. Meilei nereikia žodžių

 (8)
Nepriklausomo amerikiečių kino režisierė ir tokių televizijos projektų kaip „Seksas ir miestas“ prodiuserė Nicole Holofcener pristato dar vieną jausmingą ir tuo pačiu šiltą bei optimizmo kupiną pasakojimą apie suaugusių žmonių santykių vertybes. „Draugų su pinigais“ kūrėja kviečia pamatyti trijų žmonių, kurie, vedami likimo, atsidūrė jausmų, melagysčių ir tuštybės kryžkelėje, iš kurios išgelbėti gali tik stiprus meilės jausmas, gyvenimo istoriją.
© Organizatorių nuotr.

Apie ką mes čia…

Po skyrybų Eva jaučiasi palaužta, niekam nereikalinga, nemylima ir atstumta. Jos geriausia draugė vos ne per prievartą nusitempia ją į prabangų vakarėlį, kuriame moteris susipažįsta su iš pirmo žvilgsnio mielu vyru Albertu. Jis nėra jos idealas, nes iš išvaizdos jis jai visiškai nepatrauklus, tačiau susipažinus artimiau, moteris pajunta jam didelę simpatiją, o galiausiai - ir meilę. Viskas būtų gerai, tačiau kelyje atsiranda kliūtis – buvusi Alberto žmona.

Kūrinio vidus

Moterų ir vyrų santykiai paskutiniu metu amerikiečių kine labai banaliai pateikiami. Ir viskas dėl to, jog kino industrijai pelną nešą tokie saldūs projektai, kaip, tarkim, Nicholaso Sparkso knygų ekranizacijos, todėl stengtis pateikti kažką įdomesnio ir išradingesnio kino kūrėjams tiesiog nereikia. Jie puikiai žino, jog moterys „suvalgys“ bet ką, nes ko daugiau joms reikia – gražios meilės istorijos su gera pabaiga, ir daug gražių aktorių.

Šis atvejis išskirtinis, nes filmo metu žiūrovas susipažįsta ne su hormonais perpildytais paaugliais, kurie net nežino, ką reiškia žodis meilė, o su vyresnio amžiaus žmonėmis, mačiusiais visko ir turinčiais gyvenimiškos patirties. Filmo pateikimas iš karto priminė kultinę 1989 metų juostą su Billy Cristalu ir Meg Ryan „Kai Haris sutiko Salę…“. Išties, pati filmo struktūra yra identiška, tačiau kartu ir skirtinga dėl išskirtinio personažų požiūrio į gyvenimą. Tai nėra saldi meilės istorija, tai realaus gyvenimo perteikimas, kai sulaukus garbaus amžiaus tampi niekam nereikalingas, o tuštuma viduje vis labiau primena apie savo egzistenciją. Susitikę pagrindiniai filmo personažai ieško tik gyvenimo draugo, kad neliktų vieniši. Nors jie turi paauglius vaikus, tačiau galvoja ir apie asmeninę laimę. Tai puikus požiūris į gyvenimą, kai norisi jį gyventi deramai ir po savęs palikti bent kažką prasmingo.

Juostos pamatu tampa trijų suaugusių žmonių likimas, kurį papildo ir trijų paauglių mergaičių gyvenimas. Kas įdomiausia ir kartu maloniausia, jog visos istorijos pateiktos su gana sodriu, nevulgariu ir prasmingu humoru, kurio taip kartais reikia sudėtingose situacijose. Žinoma, kūrėja humoru sugeba taikliai „žaisti“, todėl kiekviena scena netampa banalybių muge, kurios pagrindiniu koziriu taptų neskoningai priderinti juokeliai. Viskas pateikiama subtiliai, žaismingai ir natūraliai, todėl kiekvienas personažas tampa labai artimas mums. Nesvarbu, ar tai paauglė duktė, kurios vieninteliu tikslu tampa karjeros viršūnės, ar tai gyvenimu nepatenkinta moteris, ar vyras, kuris egzistuoja, o ne gyvena savo malonumui. Tikras gyvenimas, be jokių pasaldinimų, todėl filmas ir tampa toks šiltas, tikroviškas, pozityvus, o kartais ir optimistiškai nuteikiantis. Jo dėka galima pamatyti vieną svarbu gyvenimo dalyką – laimę.

Kitas svarbus filmo aspektas – meilės interpretacija. Nesvarbu, kokio amžiaus žmogus, nesvarbu, kada ji ateina į gyvenimą, tačiau toks įvykis tikrai padeda atsigauti bet kokiam palūžusiam žmogui. Tokia transformacija matoma ir pas Evą. Žinoma, moteris pateikiama kaip savimi nepasitikinti ir nemokanti laikytis savo nuomonės, todėl dėl kitų žmonių pasakojimų apie simpatiją Albertą ji pradeda abejoti. Puikūs Alberto žodžiai: „Tu turėjai pažinti mane tokį, koks esu, o ne klausyti kitų žmonių nuomonės apie mane“. Viskas labai artima mums, kai moterys ar vyrai iš pavydo sugeba sukelti tokias apkalbas apie kitą žmogų, o silpnesnis pasiduoda provokacijai ir pasikliauna aplinkinių nuomone. Daug porų išsiskiria vien tik per piktus liežuvius. Filme šis momentas labai vaizdingai pateiktas, todėl kartu duodamas penas apmąstymui apie nesikišimą į kitų žmonių asmeninius santykius.

Juosta žiūrėti labai lengva, tai pamalonina peržiūrą, kartu nuostabą kelia tas faktas, jog pasakyta tiek daug svarbių dalykų ir jie visi ilgai lieka galvoje. Tuo pačiu nejaučiamas kažkoks liūdesys ir niekas po peržiūros neslegia, kaip būna su panašaus pobūdžio filmais. Todėl galima teigti, jog šiais metais tai vienas įdomesnių projektų, kuris savo pozityvia energija užkrės kiekvieną žanro mylėtoją.

Techninė juostos pusė

Iš techninės pusės, juosta labai paprasta, tačiau tai nekelia jokio diskomforto. Tiek garso takelis, kurį puikiai priderino prie scenų, tiek operatoriaus darbas vaizduojant kiekvieno herojaus perspektyvą ir miesto aplinką, tiek montažas yra labai kokybiškai pateikti. Viskas taip lyg žiūrėtum asmeninio archyvo vaizdajuostę, todėl veiksmas taip priartinamas prie žiūrovo, kad jaučiamės šios atrakcijos dalyviais ir antraplaniais veikėjais, kurie po peržiūros gali pateikti savo verdiktą ir kritiką personažų poelgiams. Jie tampa neatsiejamais mūsų artimaisiais filmo metu, o tai ir buvo svarbiausias režisierės tikslas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šiais metais miręs kultinis ir neatsiejamas amerikietiškos mafijos kine pavyzdys, aktorius Jamesas Gandolfinis filme parodė visą savo meistriškumą. Aktorius puikiai persikūnijo į savo personažą, todėl viso filmo metu už jį sirgti buvo maloniausia, nes tiek savo poelgiais, tiek gyvenimo būdu jis nusipelnė mūsų simpatijų.

Pagrindinė filmo aktorė Julia Louis-Dreyfus taip pat visais įmanomais būdais stengėsi prilygti savo kolegai, ir, žinoma, ji buvo beveik tame pačiame lygmenyje. Palaužtos moters portretas, kuri neturi savo nuomonės, puikiai atspindėjo vieną iš pagrindinių filmo minčių, todėl aktorė bent jau už savo indėlį šioje juostoje turėtų gauti nominaciją Auksiniam Gaubliui.

Katherine Keener, kuri galiausiai papildė herojų trikampį, pasirodė neprasčiau už lydinčią filmo porą. Feministinių pažiūrų moteris labai taikliai atspindėjo visą santykių blogį, kuris susikaupia po išsiskyrimo. Apkalbos, neapykanta savo buvusiajam, meilės ieškojimas meilužių glėbyje: visa tai buvo natūraliai perteikta, todėl aktorė irgi nusipelno pagyrimo. Tai vienas įdomesnių jos pasirodymu kine per keletą metų.

Toks trio puikiai susiderino tarpusavyje ir neleido atsiskleisti kitiems filmo veikėjams, tačiau tai nėra didžiulė bėda, nes filme, nors ir epizodiškai, galėjome pamatyti Toni Collette bei Beną Falcone‘ą. Visi jie sudarė itin stiprią komandą.

Verdiktas

„Meilei nereikia žodžių“ – tai itin pozityvus filmas, kuris puikiausiai perteikia suaugusių žmonių santykių trapumą ir meilės, kuriai amžius nesvarbus, galią. Prisodrinta subtilaus humoro, puikios aktorių vaidybos ir realaus gyvenimo situacijų juosta leidžia susimąstyti apie tam tikrų poelgių pasekmes ir gyvenimiškas vertybes.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (43)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (169)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.