Praėjus daugiau nei trisdešimt metų po pirmtako išleidimo, kino studijos vėl įkvepia naują gyvenimą žinomam personažui visiškai modernioje ekranizacijoje, kurią kuruoja Oskarinio filmo „Vaikinai neverkia“ režisierė Kimberly Peirce. Ne itin dažnai pasirodanti kino kūrėjos vaidmenyje, moteris kviečia pamatyti atnaujintą telekinetinių galių turinčios mergaitės viziją, kurioje netrūks nei veiksmo, nei siaubo, nei specialiųjų efektų, papildančių šią ne itin džiuginančią istoriją.
Apie ką mes čia…
Moksleivė Kerė visą gyvenimą tėra tik pilka pelytė, kuriai nesiseka bendrauti su kitais mokiniais. Mergina patiria patyčias mokykloje, todėl su kiekviena nauja diena jaučiasi vis labiau sugniuždyta, o dar religijos fanatikė motina neleidžia jai ramiai gyventi. Viskas kartojasi iš dienos į dieną iki tol, kol mergina aptinka turinti keistų galių…
Kūrinio vidus
Kiekviena Stepheno Kingo knygos ekranizacija visada sukuria tam tikrą ažiotažą ir laukimą, todėl nenuostabu, jog ir nauja „Kerės“ ekranizacija sulaukė deramo dėmesio. Trečia pagal skaičių ekranizacija apdorojama visiškai nauju būdu, tačiau pats filmo pastatymas buvo paimtas iš originaliosios juostos, o tai iš karto padaro šį filmą tiesioginiu perdirbiniu, o ne nauja pasakojimo vizija.
Paskutiniu didžiu filmu, pastatytu pagal Stepheno Kingo romaną, buvo 2007 metais pasirodęs filmas „Pražūtingas rūkas“, todėl išties per tuos šešis metus buvo galima pasigesti siaubo meistro ekranizacijų didžiame ekrane. Ir va, praėjus tokiam nemenkam laikotarpiui, gauname dar vieną galimybę patirtį siaubą ir terorą, kuriuo savo knygose taip didžiuojasi autorius.
Deja, tas siaubas, kuris buvo originaliame filme, dingsta, neišlieka jokios bauginančios atmosferos, būdingos pagrindiniam personažui ir, žinoma, nėra jokio teroro, kuris laikytų įtampoje visą juostos rodymo laiką. Gauname tik paprastą pasakojimą, kuriame sutinkame mergaitę, turinčią telekinetinių galių ir kuri panaudoja tas galias atkeršydama savo skriaudikams. Ties tuo ir orientavosi filmo režisierė, matyt, nesuprasdama pačios kūrinio idėjos. Dingsta ir įtampoje bei tikrame chaose laikančios scenos su motina. Prisiminkime originalą ir kaip ten meistriškai buvo pateikiamas mergaitės kankinimas psichologiniu būdu. Čia tik klyksmai, rėkimai ir galių demonstravimas, jokio subtilumo.
Užtat veiksmo planas ir siužetinė linija pateikiami maloniai, pagreitintai ir visiškai nenuobodžiai, kas padaro šį filmą patraukliu masiniam žiūrovui, kuriam svarbiausia, kad būtų daugiau judesio ir mažiau kalbų. Ties tuo pasidarbuota gerai, filmas, žinoma, netampa nuo to geresnis, bet užtat efektingesniais būdais sugebama pritraukti akis prie ekrano. Kerės siautėjimas mieste pateikiamas iš labai vaizdingos pusės, bet, kaip jau minėta, deja, nesijaučia baimės jausmo ir nėra jokio psichologinio spaudimo, kuris toks būtinas tokio pobūdžio filmuose. Vien veiksmu ir krauju siaubo ištroškusių žiūrovų nepakerėsi, ką būtent bandė padaryti filmo kūrėjai. Filmą galima sulyginti su kultinio filmo „Forestas Gampas“ fraze – „Gyvenimas kaip saldainių dėžutė, niekada nežinai kokį gausį“. Būtent taip jis ir atrodo – gražus ir blizgantis iš išorės, bet visiškai neskanus.
Vienu iš didesnių filmo minusų tampa motinos ir dukters santykių paveikslas ir jų asmeninis psichologinis portretas. Kerė, nors ir labai panaši į tą mergaitę, kurią taip meistriškai pateikia S. Kingas savo romane, nėra tokia nekalta ir naivi, kaip turėtų būti. Šiame filme ji visiškai pikta, lyg šėtono vedama būtybė, kurios problemos netampa jos galių išlaisvinimo įrankiu. Prisiminkime tą šaltą ir stingdantį originaliosios Kerės žvilgsnį, kuriuo ji sugebėjo išgąsdinti daugelį tų laikų žiūrovų. Čia to nėra, čia yra tik mergaitė, kuriai patinka destrukcija ir net kerštas čia niekuo dėtas.
Prie visko prisideda ir jos motina, kuri kaip ir originale, bando apsaugoti savo dukrą nuo blogio dėka Dievo. Jai, žinoma, tai nepavyksta, nes jokio psichologinio spaudimo tiek Kerei, tiek žiūrovams ji nesugeba padaryti. Atrodo lyg dar viena sektantė, pamišusi dėl kažkokių neaiškių ideologijų susijusių su religija. Toks bendras abiejų filmo herojų paveikslas visiškai nebaugina, o tik leidžia pasijuokti iš tam tikrų akimirkų. Gaila, kad režisierė nesugebėjo įžvelgti gilesnio ryšio tarp motinos ir dukros, bei patiekti tai žymiai niūresnėje aplinkoje.
Apibendrinus tai, ką teko pamatyti, galima teigti, jog nauja „Kerės“ vizija ne tik kad nesugeba prilygti originaliai juostai, bet dar ir sugeba visiškai „nugrybauti“ į šoną, atsižvelgus į knygą ir joje tūnančią psichologinę atmosferą. Galiausiai gauname gražų ir efektingą trilerį, kuriame be veiksmo scenų ir lengvai sukramtomo siužeto nėra nieko įsimintino ir vertingo.
Techninė juostos pusė
Vizualus šios paaugliams skirtos juostos kontekstas ir, žinoma, bendras fonas išties patrauklus akiai, na, o moderni aplinka ir telekinetinių galių demonstravimas sukuria tikrą malonumą, stebint, kaip įsisiautėja pagrindinė filmo herojė. Gražus, bet labai jau sintetiškai atrodantis vaizdas, atsižvelgus į scenarijaus pusę.
Garso takelis visai neblogai priderintas, tačiau vis dėlto filme trūksta staigesnių momentų, kuriais būtų galima sukurti žymiai niūresnę aplinką bei atmosferą, kuri laikytų įtampoje.
Operatoriaus darbas ir kameros taiklumas kiekvienoje scenoje traukią akį, o svarbiausia, jog nebandoma nuslėpti tam tikrų žiaurumo pėdsakų, kuriais bando manipuliuoti dabartinį jauną žiūrovą filmo kūrėjai. Labiausiai ir vaizdžiausiai pateikiamas miestelis ir jo prieigos, o Kerės veiksmai prie tos aplinkos prideda vizualaus svorio, jog destrukcija atrodo išties įdomiai.
Filmo montažas irgi nėra iš blogiausių, tačiau, kaip jau buvo sakyta, jeigu scenaristai orientuotųsi tiek kitais klausimais, viskas būtų buvę žymiai geriau pateikta. Garso montažas labai geras, ypač susidūrimas su mašina, kuris priverčia vienintelį kartą per filmą krūptelėti. Tokie staigūs manevrai visame filme nors ir tampa retenybe, bet užtat stipriai ir galingai pristatomi žiūrovui.
Viena talentingiausių ir tikrai viena iš jaunosios aktorių kartos ekrano veteranių Chloe Grace Moretz, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme, atrodo žaviai ir net jos transformavimasis į galingiausią miesto padarą nepadaro iš jos siaubūno, nes vien savo stulbinančia išvaizda mergaitė nesugeba atrodyti piktadariškai. Prisiminkime, kaip savo žvilgsniu sugebėjo bauginti žiūrovus Sissy Spacek iš originaliosios juostos. Čia to nebuvo.
Antras svarbus filmo vaidmuo atiteko rudaplaukei Holivudo gražuolei Julianne‘ai Moore, kuri visai patenkinamai įkūnijo Kerės motiną. Jeigu ne švelnus atmosferos pateikimas, tai jos pasirodymas atrodytų žymiai stipresnis ir labiau bauginantis bei išlaikytų įtampoje. Aktorė puikiai atskleidė jos vaidinamą veikėją, bet vis dėlto ne tokiu būdu, kaip ji aprašoma knygoje.
Minėti kitus aktorius nėra jokio tikslo, nes jie atlieka labai specifinius ir laikinus vaidmenis, iš kurių nei vienas nesugeba įsiminti taip, kad galima būtų prilyginti prie pagrindinio juostos dueto, kuris tikrai pradžiugina akis.
Verdiktas
„Kerė“ – tai sausas ir visiškai nebauginantis pasakojimas apie telekinetines galias turinčią mergaitę, kurios efektingai pateikiami veiksmai, kerintis pagrindinių aktorių duetas ir gerai pavaizduotas vizualus fonas leidžia išsėdėti kine ramiai iki šios naujos žinomos knygos vizijos galo.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10
Techninė juostos pusė – 7/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10
Bendras vertinimas: 6/10