Apie ką mes čia…
Nataša ir Roma turi vieną dilemą – jie nori pasakiškų vestuvių ant jūros kranto, tačiau svajonės dūžta, kai viską sujaukia jaunosios tėvas. Jis kategoriškai atsisako tokių įsimylėjėlių užmojų, nes jau turi savo planą, kaip pateikti šią ilgai lauktą dukters šventę. Jaunųjų laukia vestuvės, kuriose neapsieis be girtuokliavimo, muštynių ir… Labai neįtikimo piršlio.
Kūrinio vidus
Kiekvienais metais rusai išleidžia labai daug įvairių komedijų, kurios susitapatina su vakaruose rodomais filmais. Tuo pačiu dingsta ne tik originalumas, bet ir nacionalinės vertybės, užkasamos labai giliai kopijuojant amerikietiškas juostas. Kaip bebūtų keista, šis atvejis išskirtinis, nes žiūrovas pagaliau lepinamas gana originaliu, šmaikščiu, o svarbiausia – teisingu požiūrių į rusų šventimo tradicijas.
Didžiausias šios komedijos variklis – dialogai. Iš tikrųjų, daug ironijos, gyvenimiškų posakių ir anekdotų leidžia pajausti tikrą rusišką dvasią ir jų švenčių šventimo principus. Kas dalyvavo rusų, lenkų, ukrainiečių vestuvėse ar gimtadieniuose supras, jog viskas, kas rodoma ir pasakoma, yra tiesa. Žmonės ten nešvenčia, jie gyvena kiekviena akimirka. Tą pabrėžia ir filmo režisierius, labai detaliai parodydamas kiekvieną šventimo momentą.
Filmas kupinas kurioziškų situacijų ir veikėjų poelgių, kurie akivaizdžiai pabrėžia visą ceremonijos esmę. „Kokios vestuvės be muštynių?“ – vienas iš labai populiarių posakių Rusijoje. Išties, kaip galima švęsti ramiai, kai aplinkui tiek daug giminių, nepažįstamų žmonių su skirtingais charakteriais ir skirtingu mentalitetu? Tuo ir sužavi tokios puotos, kai nežinoma, kas kada įvyks.
Kartu išjuokiamas ir šiuolaikinis jaunas žmogus bei jo požiūris į šventimą - tradicinės vestuvės ar iš vakarų pasisemtos idėjos. Vis dėlto akivaizdu, jog reikia įtikti savo svečiams ir giminei, kuriai ta šventė irgi daug reiškia. Meilė ir nuoširdumas liejasi laisvai, o to negalima pasakyti apie niūrią ir šiuolaikiškai pateiktą puotą, kurioje jaučiama tik tuštuma.
Veikėjai – dar vienas pliusas, lydintis visą filmą ir leidžiantis iš širdies pasijuokti. Tenka pripažinti, kad kai kuriose vietose galima pajausti „buduliškumą“, taip būdingą ir mūsų šalies žmonėms. Žinoma, tokį elgesį labiausiai parodo vienas linksmiausių filmo herojų, neseniai į laisvę išėjęs jaunojo brolis Dima. Natašos patėvis tampa vienu geriausių filmo veikėjų, kurio šmaikščios frazės leidžia labai ilgai kvatoti bežiūrint vien į jo rodomas veido išraiškas.
Visi kiti veikėjai atspindi tam tikrus socialinius sluoksnius, tai irgi neleidžia nuobodžiauti, tačiau vienas iš jų tampa tikra pažiba. Vienas populiariausių rusų šou biznio atstovų, laidų vedėjas, komikas ir aktorius Sergėjus Svetlakovas puošia filmą nuo pradžios iki galo. Su juo filme rodoma nemažai kurioziškų situacijų, o ir pats aktorius parodo savo prigimtį, nes jis gyvenime būtent toks ir yra. Bendras tokių charizmatiškų herojų mišinys tampa neatsiejamu filmo koziriu, džiuginančiu iki finalinių titrų.
Siužetinės linijos pateikimas irgi tampa tam tikra naujove rusų kinui, ypač kalbant apie komedijos žanrą. Viskas filmuojama buitinės kameros dėka, o tai dar labiau leidžia susitapatinti su realybe: žiūrovas pasijaučia tuo pačiu įvykių sūkuryje. Greitai, nenuobodžiai ir linksmai vyksta veiksmas, todėl be abejonės galima teigti, jog tai geriausia šiais metais rusų komedija ir geriausia, kas buvo nuo satyrinio „Apie ką dar galvoja vyrai“ filmo.
Techninė juostos pusė
Svarbiausias ir kartu ryškiausias techninės pusės momentas – garso takelis. Galima išgirsti tokias žinomas dainas kaip Verkos Serdiučkos „Horošo“, Slavos „Odinočestvo“ ir šių metų dainininkės Natali mega hitą, kurį dainuoja visa Rusija – „O Bože kakoi mužčina“. Tokie skambesiai suteikia atskiro šarmo stebint rusų švenčiamas vestuves, kuriose neapsieinama be tokių dainų.
Operatoriaus darbas irgi labai geras, nes, kaip anksčiau buvo minėta, suteikiamas tam tikras realybės pojūtis. Dėl šios priežasties bežiūrint filmą viduje jaučiamas noras švęsti.
Montažas neblogas, nors vienoje vietoje kūrėjai pereina nuo buitinės kameros prie profesionalios, ir tai pateikiama gana nekokybiškai. Vaizdas susilieja lyg į vieną bendrą, tačiau skirtumas akivaizdus, o tai kelioms minutėms sudaro nemalonų jausmą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Beveik visi aktoriai, pasirodantys juostoje, - eiliniai žmonės, kuriems pasisekė pasirodyti prieš kameras tokiame solidžiame projekte. Maloniausia, kad jų vaidyba labai natūrali, nesugadinta jokio teatrinio išsilavinimo.
Filmo žvaigždė Sergėjus Svetlakovas, vaidinantis pats save, neturėjo net stengtis. Jis pasirodė taip, koks yra gyvenime. Smagus ir „savas bičas“, leidžiantis puikiai atsipalaiduoti ne tik visiems projekto dalyviams, tačiau ir žiūrovams, nes kartu girdime nemažai užuominų apie jo karjeros užkulisius.
Jaunieji atrodo paprastai, nėra nieko išsiskiriančio. Galima paminėti nebent aktores Juliją Aleksandrovą, kurį sukelia nemalonius jausmus. Personažas perteiktas taip nemaloniai, jog reikia užjausti vaikinuką, kad susidėjo su tokia isterike.
Janas Capnikas, suvaidinęs jaunosios patėvį, - dar vienas filmo koziris. Aktorius tobulai perteikė personažą, jo replikos sugeba pajudinti visą kino salę. Jam padeda Julija Stadnik, vaidinanti Romos mamą. Galiausiai filmo metu pamatome puikų komedinį tandemą.
Filme matome daug charizmatiškų veikėjų, todėl nedera minėti visų, tačiau už tokį smagų šou reikia padėkoti filmo kūrėjams. Jie atrado tiek daug smagių žmonių, linksminančių mus peržiūros metu, jog pasibaigus filmui nesinori išeiti iš salės.
Verdiktas
„Karti, karti“ – tai geriausia šiais metais pasirodžiusi rusų komedija, kuri visą rodymo laiką priverčia juoktis iki ašarų. Savito ir originalaus humoro, slaviškų vestuvių esmės perteikimo ir nenuobodžių personažų dėka filmas tampa dar ir vienu iš ryškiausių Rusijos kinematografijos žanro atstovų.
Bendras vertinimas: 8/10